RAŠYTOJA, ŠVIETĖJA LIUDVIKA DIDŽIULIENĖ-ŽMONA
L. Didžiulienė-Žmona paliko ryškius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje, ją drąsiai galima priskirti prie tautinio atgimimo varpininkių, prie pačių šviesiausių, pagarbos ir atminimo vertų to meto asmenybių, patraukiančių patriotizmu, altruizmu, atsidavimu lietuvybės labui.
Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Rašytoja ir visuomenininkė Liudvika Nitaitė-Didžiulienė (slapyvardis Žmona) gimė 1856 m. balandžio 21 d. Robliuose (Rokiškio r.) Antano ir Petronėlės Nitų šeimoje. Jos tėvas įvairiuose Rokiškio krašto dvaruose dirbo raštininku, vaitu, urėdu. Nuo 1859 m. mergaitė augo Vaitkūnuose (Rokiškio r.), ant Dviragio ežero kranto šalia Salų dvaro, vėliau su tėvais persikėlė į Rokiškį. Skaityti ir rašyti Liudvika išmoko privačiai. Mergina mokėjo penkias kalbas: lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, latvių, taip pat buvo pramokusi prancūzų. Jaunystėje rinko tautosaką, į lietuvių kalbą bandė versti vokiečių ir lenkų poetų eilėraščius. Tėvui netekus tarnybos, 1874 m. Nitų šeima persikėlė į Karūnių palivarką netoli Viešintų (Anykščių r.).
1876 m. ištekėjo už senos lietuvių bajorų giminės palikuonio, bibliografo, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio. Jos namuose lankydavosi Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis ir kiti to meto šviesuoliai. Tai ir Didžiulienę paskatino imtis plunksnos, nors ji manė, jog svarbiausia jos gyvenime – moters, žmonos, motinos pašaukimas. Tai matyti ir iš jos pasirinkto slapyvardžio. Pati platino caro draudžiamą lietuvišką spaudą, organizavo jos platinimą Aukštaitijoje. Rinko tautosaką, Antano Strazdo, Antano Vienažindžio ir kitų liaudies poetų kūrinius.
1896–1907 m. kartu su vaikais gyvendama Mintaujoje įkūrė lietuvių moksleivių bendrabutį – pensioną, globojo lietuvių moksleivius. Pensionate, mokydamiesi Mintaujoje, gyveno Antanas Smetona, Juozas Vaičkus, Juozas Tūbelis, Konstantinas Jasiukaitis, Justinas Vienožinskis ir kiti būsimi Lietuvos kultūros, visuomenės ir politikos veikėjai.
1907–1915 m. ji gyveno Griežionėlėse. Nuteisus ir ištrėmus vyrą ir sūnus Antaną bei Vytautą, viena rūpinosi dvaru, rinko tautosaką – užrašinėjo liaudies dainas ir
papročius. Daugiau apie jos surinktą tautosaką galite skaityti portale tautosakos-rankrastynas.lt Prasidėjus karui, išvyko pas dukterį, 1915–1924 m. gyveno Jaltoje. Ten 1917 m. atvyko ir vyras. 1924 m. L. Didžiulienė kartu su vyru grįžo į Lietuvą, iš pradžių gyveno Panevėžyje, bet nesulaukusi pagarbos ir dėmesio, pašlijus sveikatai, iki gyvenimo pabaigos liko Griežionėlėse. Prieš mirtį ją aplankęs Juozas Tumas-Vaižgantas perėmė paskutiniuosius L. Didžiulienės kūrinius rankraščiuose ir pasirūpino jų išlikimu bei publikavimu.
2004 m. išleista biografinė apybraiža apie pirmąją lietuvių beletristę moterį, švietėją, knygnešių globėją L. Didžiulienę-Žmoną – M. Telksnytės ir V. Račkaičio „Kaip lašas mariose…“.
Mirė 1925 m. spalio 25 d. Griežionėlėse (Anykščių r.). Palaidota Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse. Ant kapo pastatytas 6,5 metro aukščio betoninis paminklas (autorius – skulptorius Bernardas Bučas, 1932 m.) su bronziniu bareljefu ir įgilintais užrašais keturiose postamento pusėse, abiejuose šonuose – dvi L. Didžiulienės laiškų ištraukos: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam / žmogui ašaras nušluostyti. Tai ne- / daug, tai kaip lašas mariose… Bet jeigu / kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras / nors vienam varguoliui – tai jau būtų / daug lengviau gyventi. / Žmona“ ir „Likimas uždavė man tokią užduotę – / auginsiu vaikus, auklėsiu jaunuomenę, / vargsiu vargsiu kolei galėsiu. Maž už / kelių metelių pailsėsiu, nei ne / ant žemės, tai nors / po žeme.“ / Iš laiško Žmonos“. Fasadinėje postamento pusėje – įrašas: „Amžino poilsio / Liudvika Didžiulienė / *Žmona* / 1856.4.21–1925.10.25“, galinėje – „Ilsėkis / brangioji geriausioji mūsų / motinėlė / tiek kančių ir vargo pakėlus / per savo amželį. / Tavo vaikai“.
Interneto nuorodos:
Liudvika Didžiulienė
https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=85
Vilmantas Krikštaponis. Lietuvių tautos žadintoja : Liudvikos Didžiulienės-Žmonos 155-osioms gimimo metinėms /
https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/05/11/kultur_05.html
Feliksas Mačianskas. L. Didžiulienės-Žmonos gyvenimo intencijos
https://www.zurnalasmetai.lt/?p=669