KK maršrutas: legendinės Anykščių girdyklos
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Karazijos vyninę galima vadinti pirmuoju Anykščių „vienaragiu“, o restoraną „Puntukas“ – vyriausiuoju miesto piršliu. Na, o Anykščių turistinė bazė buvo įkurta… vištidėje. Legendinių Anykščių girdyklų maršrutas atskleis daug naujo ir negirdėto apie žymias gamybos ir prekybos vietas: vyno gamyklą, smukles, kavines, barus, alaus urmo sandėlį.
Kurdami šį maršrutą siekėme suaktualinti bibliotekoje saugomą kultūros paveldą ir praplėsti jūsų žinias apie miesto istoriją – pažvelgti į ją iš gėrimų gamybos ir vartojimo kultūros Anykščiuose perspektyvos. Šiame maršrute gausu ne tik faktų, bet ir gyvenimiškų istorijų. Skambiu, šiek tiek pretenzingu pavadinimu ir jį lydinčiomis istorijomis siekiame atkreipti dėmesį ne tik į paveldą, bet ir priminti apie socialines alkoholinių gėrimų vartojimo pasekmes.
1
Pirmasis Balio Karazijos vyno rūsys
Vilniaus g. 5
Šio namo rūsyje prasidėjo „Anykščių vyno“ gamyklos istorija. Būsimo tarpukario verslininko Balio Karazijos (1897–1985) tėvas Jokūbas Karazija (1864–1936) po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Naujųjų Elmininkų vienkiemyje ir užveisė didžiulį sodą. Pasakojama, kad kartą jis sūnui Baliui taręs: „Sūnau, tu studijuoji agronomiją, o aš neturiu kur obuolių ir vaisių dėti. Gal pamėginkime drauge užsiimti vyndaryste?“ Balys paklausė tėvo patarimo ir 1926 m., išsinuomoję patalpas šio namo rūsyje, juodu užraugė pirmuosius 8 000 litrų obuolių vyno. Anykštėnai, sužinoję apie vyną – net ir ne iki galo įrūgusį, greitai jį išpirko, už litrą mokėdami po litą. Netikėta sėkmė paskatino Balį Karaziją rimtai imtis verslo – jis iš Lietuvos žemės ūkio ministerijos gavo leidimą Anykščiuose įrengti vaisvynių gamyklos dirbtuvę.
Tapti vienu žymiausių ir geriausių Lietuvos vyndarių Karazijai padėjo išradingumas. Norėdamas lengviau parduoti produkciją, jis liepė darbininkams apsirengti geriausiais kostiumais ir važiuoti į Kauno restoranus reikalauti Balio Karazijos vyno. Atėję į „Metropolį“ ir „Konrado kavinę“ darbininkai prašydavo atnešti būtent šio vyno. Barmenams traukant pečiais – tokio pavadinimo jie nebuvo girdėję – Karazijos darbininkai tariamai supykdavo, trenkdavo kumščiais į stalą, nutraukdavo staltieses.
Netrukus po šių nutikimų Anykščių vyndario vynai jau buvo pilstomi didžiuosiuose Kauno restoranuose, o Anykščiai tarpukariu net imti vadinti Burgundijos sostine.
Šio namo rūsyje prasidėjo „Anykščių vyno“ gamyklos istorija. Būsimo tarpukario verslininko Balio Karazijos (1897–1985) tėvas Jokūbas Karazija (1864–1936) po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Naujųjų Elmininkų vienkiemyje ir užveisė didžiulį sodą. Pasakojama, kad kartą jis sūnui Baliui taręs: „Sūnau, tu studijuoji agronomiją, o aš neturiu kur obuolių ir vaisių dėti. Gal pamėginkime drauge užsiimti vyndaryste?“ Balys paklausė tėvo patarimo ir 1926 m., išsinuomoję patalpas šio namo rūsyje, juodu užraugė pirmuosius 8 000 litrų obuolių vyno. Anykštėnai, sužinoję apie vyną – net ir ne iki galo įrūgusį, greitai jį išpirko, už litrą mokėdami po litą. Netikėta sėkmė paskatino Balį Karaziją rimtai imtis verslo – jis iš Lietuvos žemės ūkio ministerijos gavo leidimą Anykščiuose įrengti vaisvynių gamyklos dirbtuvę.
Tapti vienu žymiausių ir geriausių Lietuvos vyndarių Karazijai padėjo išradingumas. Norėdamas lengviau parduoti produkciją, jis liepė darbininkams apsirengti geriausiais kostiumais ir važiuoti į Kauno restoranus reikalauti Balio Karazijos vyno. Atėję į „Metropolį“ ir „Konrado kavinę“ darbininkai prašydavo atnešti būtent šio vyno. Barmenams traukant pečiais – tokio pavadinimo jie nebuvo girdėję – Karazijos darbininkai tariamai supykdavo, trenkdavo kumščiais į stalą, nutraukdavo staltieses.
Netrukus po šių nutikimų Anykščių vyndario vynai jau buvo pilstomi didžiuosiuose Kauno restoranuose, o Anykščiai tarpukariu net imti vadinti Burgundijos sostine.
Balio Karazijos prašymas atidaryti vaisių vyno dirbtuves, 1926m. „Anykščių vyno“ archyvas
1926m. šio namo pusrūsyje Balys Karazija pradėjo gaminti vaisių vyna, apie 1968 m. I. Girčio nuotr.
Anykščių vaisvynių dirbtuvės kieme iš kairės stovi: vaisvynių dirbtuvės savininkas Balys Karazija, malūno savininkas, verslininkas Jonas Karvelis su svečiais, XX a. 4 deš. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus (VŽM) fondas
2
Feldmanų viešbutis-restoranas „Komercija“
A. Baranausko a. 13
Hiršas Feldmanas – žydų kilmės anykštėnas, pirmasis ir vienintelis tuomet Anykščiuose turėjęs autobusą. Kartą per savaitę jis veždavo anykštėnus į Kauną – tarp jų ir tuos, kurie Kauno restoranuose reikalaudavo Karazijos vyno. Vien pasėdėti autobuse, net ir stovinčiame, buvo toks įvykis, kad vaikai už galimybę tai patirti sutikdavo mainais jį nuplauti.
Autobusas šioje vietoje stovėdavo neatsitiktinai – čia, Hiršo ir Goldos Feldmanų name, veikė viešbutis-restoranas „Komercija“. Mėlynas namas dvišlaičiu stogu išliko iki šių dienų. 2024 m. ant jo fasado pakabintas skulptoriaus Romualdo Inčirausko sukurtas darbas, skirtas Hiršo ir Goldos Feldmanų atminimui.
Hiršas Feldmanas – žydų kilmės anykštėnas, pirmasis ir vienintelis tuomet Anykščiuose turėjęs autobusą. Kartą per savaitę jis veždavo anykštėnus į Kauną – tarp jų ir tuos, kurie Kauno restoranuose reikalaudavo Karazijos vyno. Vien pasėdėti autobuse, net ir stovinčiame, buvo toks įvykis, kad vaikai už galimybę tai patirti sutikdavo mainais jį nuplauti.
Autobusas šioje vietoje stovėdavo neatsitiktinai – čia, Hiršo ir Goldos Feldmanų name, veikė viešbutis-restoranas „Komercija“. Mėlynas namas dvišlaičiu stogu išliko iki šių dienų. 2024 m. ant jo fasado pakabintas skulptoriaus Romualdo Inčirausko sukurtas darbas, skirtas Hiršo ir Goldos Feldmanų atminimui.
Anykštėnai prie Hiršo Feldmano autobuso
Romualdo Inčirausko kūrinys, skirtas Hiršo ir Goldos Feldmanų restoranui įamžinti, 2024m. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos nuotr.
3
Alaus urmo sandėlis
A. Baranausko a. 4
Tarpukariu čia stovėjo alaus urmo sandėlis. Informacijos apie jį išlikę nedaug: žinoma, kad 1930 m. jo savininkas buvo žydas Benderis Icikas, o 1939 m. Anykščių telefonų knygoje prie alaus sandėlio numerio jau nurodytas kitas vardas – A. Pantanavičius. Alaus nei Icikas, nei Pantanavičius negamino – jie jį atsiveždavo iš Panevėžio, jau išpilstytą į butelius, ir platindavo Anykščiuose. Pastatas, kuriame veikė alaus sandėlis, iki šių dienų neišliko – jis stovėjo netoli Juozapo Pavilonio namo.
Minėta 1939 m. Anykščių telefonų knyga, tiksliau, jos metalinė instaliacija, puošia Angelų muziejaus – Sakralinio meno centro fasadą.
Tarpukariu čia stovėjo alaus urmo sandėlis. Informacijos apie jį išlikę nedaug: žinoma, kad 1930 m. jo savininkas buvo žydas Benderis Icikas, o 1939 m. Anykščių telefonų knygoje prie alaus sandėlio numerio jau nurodytas kitas vardas – A. Pantanavičius. Alaus nei Icikas, nei Pantanavičius negamino – jie jį atsiveždavo iš Panevėžio, jau išpilstytą į butelius, ir platindavo Anykščiuose. Pastatas, kuriame veikė alaus sandėlis, iki šių dienų neišliko – jis stovėjo netoli Juozapo Pavilonio namo.
Minėta 1939 m. Anykščių telefonų knyga, tiksliau, jos metalinė instaliacija, puošia Angelų muziejaus – Sakralinio meno centro fasadą.
Juozapo Pavilonio viešbutis ir alaus urmo sandėlis (pastatai neišlikę), XX a. 4 deš. VŽM fondas.
4
Pavilonio viešbutis ir pirmoji Antano Vienuolio-Žukausko vaistinė
A. Baranausko a. 2
Kultūros centro aikštėje tarpukariu stovėjo vienas gražiausių Anykščių pastatų, deja, iki šių dienų neišlikęs. Čia veikė ne tik Juozapo Pavilonio (1875–1961) viešbutis „Centralnaja“ (nepriklausomoje Lietuvoje pervadintas „Lietuva“), bet ir 1918 m. antrame aukšte įkurta „Provizoriaus A. Žukausko ir J. Adomėno bendrovės vaistinė“. 1922 m. rudenį per teismą Žukauskas pasidalijo bendrovės turtą, perėmė iš Adomėno privačią vaistinę ir 1922–1935 m. buvo jos vedėjas. 1928 m. jis pastatė vaistinei atskirą mūrinį namą Anykščių centre – jame jau jo privati vaistinė veikė 1929–1940 m.
Sakysite – kas bendro tarp girdyklos ir… vaistinės? 1935 m. butelis vengriško vyno kainavo 15 litų, ir jo buvo galima įsigyti būtent Antano Vienuolio-Žukausko vaistinėje.
Kultūros centro aikštėje tarpukariu stovėjo vienas gražiausių Anykščių pastatų, deja, iki šių dienų neišlikęs. Čia veikė ne tik Juozapo Pavilonio (1875–1961) viešbutis „Centralnaja“ (nepriklausomoje Lietuvoje pervadintas „Lietuva“), bet ir 1918 m. antrame aukšte įkurta „Provizoriaus A. Žukausko ir J. Adomėno bendrovės vaistinė“. 1922 m. rudenį per teismą Žukauskas pasidalijo bendrovės turtą, perėmė iš Adomėno privačią vaistinę ir 1922–1935 m. buvo jos vedėjas. 1928 m. jis pastatė vaistinei atskirą mūrinį namą Anykščių centre – jame jau jo privati vaistinė veikė 1929–1940 m.
Sakysite – kas bendro tarp girdyklos ir… vaistinės? 1935 m. butelis vengriško vyno kainavo 15 litų, ir jo buvo galima įsigyti būtent Antano Vienuolio-Žukausko vaistinėje.
Antano Žukausko vaistinė Juozapo Pavilonio name Anykščiuose, apie 1922-1924m. VŽM fondas.
Antanas Žukauskas su bendradarbiais savo vaistinėje Anykščiuose, XX a. 4 deš. VŽM fondas
Vaistinės sąskaita, 1935 m. Anykščių šv. Aleksandro Neviškio cerkvės archyvas.
5
Balio Karazijos vaisvynių vaisvynių Dirbtuvė
S. Dariaus ir S. Girėno g. 8
Balys Karazija savo verslą nuolat plėtė – vaisius ir uogas jis supirkinėjo visoje Lietuvoje. 1930 m., pasinaudojęs kreditu, pietinėje Anykščių dalyje, prie Šaltupio upelio, jis įsigijo sklypą ir pasistatė mūrinį fabrikėlį su sandėliais. Iš pradžių Karazijos gamykloje dirbo 12–14 darbininkų, o 1939 m. – jau apie 40, sezono metu – iki 75 žmonių. 1939 m. gamykloje buvo pagaminta apie 900 000 litrų vyno. Karazijos dėka, vaisių ir uogų vynas Lietuvoje tapo tradiciniu lietuvišku gėrimu.
Kasmet Anykščių šilelyje vyndarys rengdavo gegužines savo darbininkams ir jų šeimoms. Per Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus kiekvienam darbininkui jis dovanodavo 2–3 butelius vyno, vardo dienos proga – 3, o vestuvėms ar krikštynoms – ir dar daugiau.
Atlaikiusi sovietų nacionalizaciją, „sausąjį įstatymą“ ir visas XX a. permainas, Anykščių vyno gamykla čia veikia iki šiol ir šiemet mini 100-ąsias veiklos metines.
Balys Karazija savo verslą nuolat plėtė – vaisius ir uogas jis supirkinėjo visoje Lietuvoje. 1930 m., pasinaudojęs kreditu, pietinėje Anykščių dalyje, prie Šaltupio upelio, jis įsigijo sklypą ir pasistatė mūrinį fabrikėlį su sandėliais. Iš pradžių Karazijos gamykloje dirbo 12–14 darbininkų, o 1939 m. – jau apie 40, sezono metu – iki 75 žmonių. 1939 m. gamykloje buvo pagaminta apie 900 000 litrų vyno. Karazijos dėka, vaisių ir uogų vynas Lietuvoje tapo tradiciniu lietuvišku gėrimu.
Kasmet Anykščių šilelyje vyndarys rengdavo gegužines savo darbininkams ir jų šeimoms. Per Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus kiekvienam darbininkui jis dovanodavo 2–3 butelius vyno, vardo dienos proga – 3, o vestuvėms ar krikštynoms – ir dar daugiau.
Atlaikiusi sovietų nacionalizaciją, „sausąjį įstatymą“ ir visas XX a. permainas, Anykščių vyno gamykla čia veikia iki šiol ir šiemet mini 100-ąsias veiklos metines.
Balio Karazijos vaisvynių dirbtuvės sąskaita, 1935 m. Anykščių šv. Aleksandro Neviškio cerkvės archyvas
Balio Karazijos vyno buteliai – Anykščių vyndarystės pradžia
Karazijos vaisvynių dirbtuvės produkcija vienoje iš pirmųjų parodų
Publikacija savaitraštyje „Aukštaičių žemė“ (1937, Nr. 12)
Prie gamyklos „Anykščių vynas“, XX a. 6 deš. I.Girčio nuotr.
6
Legendinės aludės „Stačiamalkis“ ir „Akvariumas“
S. Dariaus ir S. Girėno g. 1-44 ir J. Jablonskio g. 7
Legendinės sovietmečio Anykščių aludės „Stačiamalkis“ (dabartinė „Camelia“ vaistinė miesto centre) ir „Akvariumas“ (prie buvusios pirties J. Jablonskio g.) apipintos prisiminimais ir pasakojimais. Sakoma, kad „Stačiamalkyje“ dirbo Zosytė, ant kiekvieno piršto mūvėjusi po žiedą su rubinu. „Šiandien geras alus, vandens mažai“, – džiaugdavosi lankytojai, o moterys, kurių vyrai ten užsukdavo, Zosytę visaip keikdavo.
„Stačiamalkis“ taip vadintas todėl, kad viduje buvo labai mažai vietos – alų tekdavo gerti stovint. „Akvariumas“ tokį pavadinimą gavo dėl didelių langų
Legendinės sovietmečio Anykščių aludės „Stačiamalkis“ (dabartinė „Camelia“ vaistinė miesto centre) ir „Akvariumas“ (prie buvusios pirties J. Jablonskio g.) apipintos prisiminimais ir pasakojimais. Sakoma, kad „Stačiamalkyje“ dirbo Zosytė, ant kiekvieno piršto mūvėjusi po žiedą su rubinu. „Šiandien geras alus, vandens mažai“, – džiaugdavosi lankytojai, o moterys, kurių vyrai ten užsukdavo, Zosytę visaip keikdavo.
„Stačiamalkis“ taip vadintas todėl, kad viduje buvo labai mažai vietos – alų tekdavo gerti stovint. „Akvariumas“ tokį pavadinimą gavo dėl didelių langų
Universalinė parduotuvė ir „Stačiamalkis“, XX a. 6 deš. I.Girčio nuotr.
7
Užeiga „Nykštys“
A. Baranausko a. 10
Dabartinio teismo pastato rūsyje 1989 m. duris atvėrė užeiga-alinė „Nykštys“. Jos interjerą puošė įspūdingas legendinio Anykščių krašto tautodailininko Jono Tvardausko (1938–2010) dekoratyvinis pano – viena sienų buvo išpuošta įspūdingais medžio drožiniais.
Kai kurie anykštėnai sako, kad iki šiol jaučia ten valgytų čianachų skonį.
Dabartinio teismo pastato rūsyje 1989 m. duris atvėrė užeiga-alinė „Nykštys“. Jos interjerą puošė įspūdingas legendinio Anykščių krašto tautodailininko Jono Tvardausko (1938–2010) dekoratyvinis pano – viena sienų buvo išpuošta įspūdingais medžio drožiniais.
Kai kurie anykštėnai sako, kad iki šiol jaučia ten valgytų čianachų skonį.
Publikacija apie užeigą „Nykštys“ („Tiesa“, 1989 m. spalio 31 d.)
8
Restoranas „Puntukas“
A. Baranausko a. 16
XX a. viduryje restoranas „Puntukas“ buvo viena žymiausių Anykščių maitinimo įstaigų, garsėjusi unikaliu interjeru, gyva muzika ir patiekalų įvairove. Apie 1960– 1962 m. atidarytas restoranas greitai tapo anykštėnų traukos centru. Prie restorano veikė ir viešbučio „Puntukas“ valgykla. To meto rajono spauda rašė, kad čia patiekiami skanūs, maistingi patiekalai ir siūlomas platus valgiaraštis. Kasdien valgykloje apsilankydavo 800–1000 žmonių.
Daugelis Anykščių gyventojų prisimena, kad tris kartus per savaitę restorane grodavo gyva muzika, o vakarais čia rinkdavosi jaunimas – ne tik pavalgyti ar išgerti, bet ir pasišokti. Pasak rašytojo Rimanto Vanago, „Puntuke“ grodavo Anykščių pučiamųjų orkestrų muzikantas, kapelmeisteris, vadovas, visų rajoninių ir respublikinių dainų švenčių dalyvis Stepas Žvibas (1914–1995). Anykštėnai pasakoja, kad apie 1977–1979 m., kai restorano administratoriumi dirbo Tautvydas Raščius, čia buvo taikomi tam tikri aprangos reikalavimai: vakare merginos į restoraną buvo įleidžiamos tik vilkėdamos sukneles, o mūvinčių džinsais – neįleisdavo. Gyvos muzikos vakarais restoranas būdavo gausiai lankomas – staliuką reikėdavo užsisakyti iš anksto, nes atėjęs tą pačią dieną vargiai būtum radęs laisvą vietą. Apie 1977–1987 m. „Puntukas“ buvo viena svarbiausių jaunimo pažinčių vietų.
Šiandien restorano erdvės tuščios – laukia naujų nuomininkų.
XX a. viduryje restoranas „Puntukas“ buvo viena žymiausių Anykščių maitinimo įstaigų, garsėjusi unikaliu interjeru, gyva muzika ir patiekalų įvairove. Apie 1960– 1962 m. atidarytas restoranas greitai tapo anykštėnų traukos centru. Prie restorano veikė ir viešbučio „Puntukas“ valgykla. To meto rajono spauda rašė, kad čia patiekiami skanūs, maistingi patiekalai ir siūlomas platus valgiaraštis. Kasdien valgykloje apsilankydavo 800–1000 žmonių.
Daugelis Anykščių gyventojų prisimena, kad tris kartus per savaitę restorane grodavo gyva muzika, o vakarais čia rinkdavosi jaunimas – ne tik pavalgyti ar išgerti, bet ir pasišokti. Pasak rašytojo Rimanto Vanago, „Puntuke“ grodavo Anykščių pučiamųjų orkestrų muzikantas, kapelmeisteris, vadovas, visų rajoninių ir respublikinių dainų švenčių dalyvis Stepas Žvibas (1914–1995). Anykštėnai pasakoja, kad apie 1977–1979 m., kai restorano administratoriumi dirbo Tautvydas Raščius, čia buvo taikomi tam tikri aprangos reikalavimai: vakare merginos į restoraną buvo įleidžiamos tik vilkėdamos sukneles, o mūvinčių džinsais – neįleisdavo. Gyvos muzikos vakarais restoranas būdavo gausiai lankomas – staliuką reikėdavo užsisakyti iš anksto, nes atėjęs tą pačią dieną vargiai būtum radęs laisvą vietą. Apie 1977–1987 m. „Puntukas“ buvo viena svarbiausių jaunimo pažinčių vietų.
Šiandien restorano erdvės tuščios – laukia naujų nuomininkų.
Restauranas „Puntukas“, XX a. 6 deš
I. Girčio nuotr.
I. Girčio nuotr.
Gatvės ir aikštės vaizdas priešais restoraną „Puntukas“ XX a. 6 deš I. Girčio nuotr.
Publikacija apie restorano valgyklos darbuotoją Oną Kalinoviene („Kolektyvinis darbas“, 1978 m. spalio 3d.
9
Kavinė virš upės
Paupio g. 1
1988 m. virš Šventosios vagos buvo baigta statyti jaunimui skirta kavinė. Tikėtasi, kad entuziastingas jaunimas čia imsis organizuoti turiningą laisvalaikį ir jaunuoliams – tiek vyresniems, tiek jaunesniems – nebereikės šlaistytis pakampiais ir sukti galvos, kuo užsiimti.
Baigus statyti kavinę dar nebuvo aišku, kas joje vyks – gal bus rengiami susitikimų vakarai, klubų susirinkimai, gal ji taps jaukia susitikimų vieta. Net pavadinimas ilgai nebuvo aiškus – svarstyta „Šventuolė“, „Vaidilutė“, „Paskenduolė“, „Prie fontanų“. Galiausiai pasirinkta „Bangelė“.
„Bangelėje“ vyko jaunimo susibūrimai, vakarėliai, ji buvo populiari tiek vietiniams, tiek svečiams. Vėliau ji turėjo įvairių istorinių etapų, o šiandien šiose patalpose veikia „Naha“.
1988 m. virš Šventosios vagos buvo baigta statyti jaunimui skirta kavinė. Tikėtasi, kad entuziastingas jaunimas čia imsis organizuoti turiningą laisvalaikį ir jaunuoliams – tiek vyresniems, tiek jaunesniems – nebereikės šlaistytis pakampiais ir sukti galvos, kuo užsiimti.
Baigus statyti kavinę dar nebuvo aišku, kas joje vyks – gal bus rengiami susitikimų vakarai, klubų susirinkimai, gal ji taps jaukia susitikimų vieta. Net pavadinimas ilgai nebuvo aiškus – svarstyta „Šventuolė“, „Vaidilutė“, „Paskenduolė“, „Prie fontanų“. Galiausiai pasirinkta „Bangelė“.
„Bangelėje“ vyko jaunimo susibūrimai, vakarėliai, ji buvo populiari tiek vietiniams, tiek svečiams. Vėliau ji turėjo įvairių istorinių etapų, o šiandien šiose patalpose veikia „Naha“.
Kavinės „Bangelė“ reklama laikraštyje („Anykšta“. 1992 m. gruodžio 23 d.)
10
Poilsio namai „Šilelis“
Vilniaus g. 80
1960 m. gruodžio 19 d. Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje, Respublikinės profesinių sąjungų tarybos sprendimu, buvo įkurta Anykščių turistinė bazė. Po poros metų ji išaugo ir tapo poilsio namais „Šilelis“. Trijuose mediniuose namukuose įrengti pirmieji kambariai su 50 lovų ir valgykla.
1963 m. plėtra padidino vietų skaičių iki 140, o vėliau – iki 410. „Šilelis“ tapo masinio poilsio centru.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę čia vyko „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. 2014 m. teritorijoje atidarytas „Vilnius SPA Anykščiai“.
1960 m. gruodžio 19 d. Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje, Respublikinės profesinių sąjungų tarybos sprendimu, buvo įkurta Anykščių turistinė bazė. Po poros metų ji išaugo ir tapo poilsio namais „Šilelis“. Trijuose mediniuose namukuose įrengti pirmieji kambariai su 50 lovų ir valgykla.
1963 m. plėtra padidino vietų skaičių iki 140, o vėliau – iki 410. „Šilelis“ tapo masinio poilsio centru.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę čia vyko „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. 2014 m. teritorijoje atidarytas „Vilnius SPA Anykščiai“.
Poilsio namai „Šilelis“, XX a. 7 de6. I.Girčio nuotr.
Poilsio namai „Šilelis“, 1978 m. I.Girčio nuotr.
Poilsio namų III ir IV korpusai. Jų fone ilsisi darbuotojai, XX a. 7 deš. I. Šileikienės nuotr.
×
![]()