KK maršrutas: 13 tiltų per Šventąją

Vienas naujausių ir didžiausių gelžbetoninių tiltų Šventosios vagą kerta Šimonių girios pakraštyje, ties Sedeikių kaimu. 1988 m. jis buvo pastatytas pramonės reikmėms – smėliui iš Juodbalos karjero tiesiausiu keliu į Kupiškio plytinę gabenti.

Tačiau praėjus vos dešimtmečiui tiltas tapo beveik nereikalingas: karjero smėlis išseko, sumenko ir jo poreikis plytinėje, todėl sunkvežimiai per Šventąją šiuo tiltu neberieda. Dabar tiltas svarbus tik tarpumiškių sodybų gyventojams ir grybautojams, kurie juo greičiau ir patogiau pasiekia Ramuldavos girios baravykų augimvietes.

Ties seniūnijos ir parapijos centru Andrioniškiu tiltas tiesiog būtinas. Pastačius naują ir vienintelę tokią Anykščių krašte akmenų mūro Andrioniškio bažnyčią, 1941 m. šalia jos buvo nutiestas ir medinis tiltas per Šventąją.

Netoli Andrioniškio, kitapus upės, gimęs ir užaugęs Vytautas Kaušpėdas (1927–2008) senatvėje pasakojo, kaip, dirbdamas Respublikinio ryšių statybos tresto valdytoju, ieškojo būdų gimtinėje pastatyti normalų tiltą – tokį, kuriuo būtų patogu parvažiuoti ir į savo sodybą. Jam pasistengus, 1969 m. ties Andrioniškiu buvo sumontuotas naujas gelžbetoninis tiltas, tarnaujantis iki šiol. Dabar juo į Kaušpėdų sodybą važinėja tresto valdytojo sūnus Algirdas Kaušpėdas, kartais – ir su kitais „Anties“ laikų bičiuliais.

Nepaisant visų pastangų, Andrioniškio tiltas išliko siauriausias tiltas per Šventąją Anykščių krašte, kuriuo viena kryptimi gali važiuoti ir automobiliai – jo plotis vos pustrečio metro.

Anykščių miestas tarsi apgaubia Šventąją tiltų audiniu – vos poros kilometrų upės atkarpoje tėkmėje atsispindi net keturi tiltai.

Seniausias iš jų – 100 m ilgio, 1937 m. pastatytas geležinių konstrukcijų Siauruko tiltas. Jis sumontuotas pirmojo medinio tilto vietoje ir mena bėgiais per upę dundėjusius garvežius, o šiandien palydi turistinius traukinius, riedančius siaurojo geležinkelio maršrutu.

Nors geležinkelio tiltas apsmaigstytas pėsčiuosius tramdančiais ženklais, anykštėnai jų neretai nepaiso ir naudojasi Siauruko tiltu kaip patogiu taku per upę šiaurinėje miesto dalyje. O savo sveikatos nebranginantys jaunuoliai karštą vasaros dieną kartais ima ir niurkteli nuo šio tilto į vėsią Šventosios tėkmę...

Lieptais virš Šventosios užtvankos ties Anykščiais vaikščiota nuo XX a. pradžios. Kai sena medinė užtvanka XX a. antroje pusėje visiškai sunyko, kiek žemiau pasroviui 1986 m. pastatyta nauja betoninė užtvanka su valdomomis užtvaromis.

Nepatinka, kad upė užtvenkta? Jokių problemų – nuleidus užtvaras iki apačios, vanduo vėl teka laisvai, lyg jokios užtvankos nebūtų, o skersai upės likęs tvirtas gelžbetoninis tiltas ramiai stovi savo vietoje.

Pagal šiuo metu žinomus dokumentus Šventosios tėkmė nuo 1442 m. skalauja gyvenvietės, vadinamos Anykščiais, krantus. Prabėgs dar lygiai 350 metų, kol nuo 1792-ųjų upė ims tekėti jau pro Anykščių miestą – kai jam paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis suteiks miesto teises ir herbą. Istoriniame Anykščių herbe matome ne tik Šventosios tėkmę, bet ir tiltą per upę, papuoštą tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula.

Tačiau dar visą XIX a. anykštėnams nepavyko pasistatyti patikimo tilto per sraunią upę – dažniau į kitą krantą jie kėlėsi keltais. Tačiau XX a. miestas pasitiko jau turėdamas pirmą tvirtesnį medinį tiltą, atlaikiusį ir amžiaus pradžios ledonešius, ir išlikusį senose nuotraukose. Jis tarnavo apie du dešimtmečius – iki Pirmojo pasaulinio karo.

Vienas pirmųjų anykštėnų darbų, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, buvo naujo medinio tilto per Šventąją statyba. Jis iškilo toje pačioje vietoje, kur per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sugriautas senasis, tik šįsyk su erdvia arka pačiame vagos viduryje – kad sieliai galėtų be kliūčių praplaukti, o ledonešiai tilto neįveiktų.

1932 m. Anykščių miesto centre Šventosios krantus sujungė naujas tiltas, pastatytas valstybės lėšomis. 98 m ilgio ir 7 m pločio geležinė arka kainavo 420 tūkst. litų. Tiltas iškilmingai atidarytas 1932 m. liepos 31 d. ir iškart pavadintas Vyskupo Antano Baranausko vardu. Anykštėnai tikėjo – pagaliau Šventosios krantai suartinti amžiams, jokie ledonešiai tokio tilto nebesugriaus.

Tiltui buvo lemta stovėti tik 12 metų – 1944-ųjų vasarą jį sugriovė ne gamtos stichija, o Antrojo pasaulinio karo audra, kartu į nebūtį nusinešdama ir Baranausko vardą...

XX a. viduryje, pašalinus susprogdinto geležinio tilto liekanas, kone dešimtmetį per Šventąją Anykščiuose driekėsi laikinas medinis tiltas. Jis tarnavo iki 1956 m., kai buvo pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas. Keturiuose jo kampuose įtaisytos betoninės statulos sovietmečiu turėjo liudyti „darbo žmonių bendrystę“ – ant tilto tarsi susitiko mokslininkas, darbininkė, mokytoja su mokiniu ir sodininkė.

Toks tilto vaizdas išliko beveik 20 metų, kol 1974 m. gelžbetoninis tiltas pradėtas platinti – prieš srovę prie senosios konstrukcijos pristatytas dar toks pat naujas tiltas. Rekonstrukcijos metu irstančios betoninės statulos pašalintos ir liko tik senose nuotraukose.

Paskutinė tilto rekonstrukcija vyko 2006–2007 m., kai, nekeičiant betoninių atramų, buvo atnaujinta ir praplatinta viršutinė važiuojamoji dalis. Iškilmingas rekonstruoto tilto atidarymas surengtas 2007 m. liepos 26-ąją. Svarbiausias šventės akcentas – tiltui po 63 metų sugrąžintas Vyskupo Antano Baranausko vardas, o ant tilto vėl pritvirtinta tai liudijanti atminimo lenta.

Šis tiltas ne tik suartina abipus Šventosios gyvenančius anykštėnus. Jis – nepakeičiama kelio atkarpa visiems, keliaujantiems iš Vidurio Lietuvos Rokiškio link. Kol Šventoji dar laukia naujo – Anykščių miesto aplinkkelio – tilto.

Ketvirtąjį Anykščių miesto tiltą – 72 m ilgio pėsčiųjų tiltą – anykštėnai pasistatė 1998 metais. Jo reikėjo tam, kad pietinėje miesto dalyje sujungtų Šventosios krantus ir priartintų anykštėnams poilsio bei pramogų vietas Anykščių šilelio prieigose.

Oficialiai tiltas bevardis, tačiau jį puošiantys bareljefai primena šv. Joną Nepomuką – heraldinį Anykščių tiltų globėją.

Jauniausias Anykščių krašto tiltas per Šventąją Puntuko kaime buvo pastatytas – tiksliau, pakabintas – 2020 metais. Anykščių šilelio lynų tiltas skirtas turistams ir aktyvaus poilsio mėgėjams – pėstiesiems ir dviratininkams. Jis sujungė upės atskirtus Puntuko ir Ažuožerių kaimus, atverdamas naujus maršrutus po Anykščių apylinkes keliaujant pėsčiomis ar dviračiais.

Geležiniu lieptu per Šventąją galima pereiti ir Kavarsko prieigose – virš betoninės užtvankos, 1963 m. sumontuotos upės vagoje. Tiesa, čia retai sutinkama vaikščiotojų – lieptas svarbus vien užtvanką ir elektrinę aptarnaujančiam personalui.

Pati užtvanka mena ypatingą sovietmečio sumanymą – padalyti vandenį tarp dviejų upių baseinų. Trečdalį amžiaus Šventosios tėkmė iš čia maitino senkantį Nevėžį, kas sekundę atiduodama jam 2–4 kub. m vandens. Galingi siurbliai požeminiais vamzdžiais pakeldavo vandenį daugiau kaip 20 m ir išleisdavo į suformuotą Pienios kanalą, kuriuo jis laisvai tekėdavo Nevėžio link. Nors ir su nuostoliais, nutekėjęs keturias dešimtis kilometrų, Šventosios vanduo pasiekdavo Panevėžį, kur jo ypač reikėjo pramonės įmonėms.

Pasikeitus pramonės poreikiams ir pasenus siurblinės įrangai, XX a. pabaigoje tokios vandens kelionės buvo nutrauktos, tačiau užtvanka išliko naudinga – prie jos sumontuota ir nuo 2002 m. veikia 1 MW galios Kavarsko hidroelektrinė.

Paskutinis, 94 m ilgio gelžbetoninis tiltas, išlydintis Šventąją tekėti Ukmergės link, nuo 1964 m. stovi Kavarske – vietiniame kelyje Kurklių ir mažesnių kaimų link, jau daugelį metų kantriai laukdamas remonto.

Mediniai tiltai per Šventąją ties Kavarsku, kaip ir Anykščiuose, stovėjo dar XX a. pradžioje. 1915 m. Pirmojo pasaulinio karo žemėlapiuose vokiečių kartografai pažymėjo, kad tiltas ties Kavarsku tikrai yra, o Anykščiuose tuo metu teliko vienintelis geležinkelio tiltas...