Kurklių krašto istorija

Buvusio Trakinių gatvinio kaimo sankryžoje šiandien stovi kryžius ir kaimo atminimui skirtas akmuo. Trakiniai – kaimas žvaigždė, Lietuvai išauginęs daugybę žymių asmenybių. Sustokime prie vienos iškiliausių čia subrendusių giminių – Kuktų.

Netoli šios sankryžos užaugo du broliai – Juozapas (1873–1942) ir Martynas (1875–1956) Kuktos. Abu jie buvo itin veiklūs Lietuvos nacionalinio judėjimo lyderiai. Juozapas – kunigas, pirmasis Kaišiadorių vyskupas, lietuvybės puoselėtojas Vilniuje, vienas Didžiojo Vilniaus seimo organizatorių ir dalyvių. Martynas – spaustuvininkas ir verslininkas, iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje spausdinęs lietuviškus laikraščius ir knygas. Būtent jis 1918 m. pirmasis padaugino Vasario 16-ąją paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

XX a. pradžioje broliai Kuktos pažinojo svarbiausius Lietuvos politikus ir kultūros veikėjus, o svarbiausia – abu reikšmingai prisidėjo prie modernios Lietuvos valstybės kūrimo.

Jų sūnėnas Petras Kukta-Girininkas (1920–1949) tapo žymiu partizanu. Bunkeriuose jis spausdino partizaninę spaudą – galbūt įkvėptas ir savo dėdžių gyvenimo pavyzdžio. 1949 m. Petras žuvo mūšyje.

Ir tai – tik viena, dar ne iki galo papasakota, Trakiniuose išaugusios šeimos istorija.

Važiuodami per Didžiakaimio kaimą, pušų apsuptyje netikėtai išvysite įspūdingą paminklą. Jis kviečia sustoti ir prisiminti svarbų Lietuvos istorijos epizodą. Būtent čia 1919 m. gegužės 18–19 d. Lietuvos kariuomenė prasiveržė pro bolševikų gretas. Tai buvo reikšminga ir sėkminga Lietuvos kariuomenės puolimo Kurklių apylinkėse dalis, po kurios iki rugpjūčio pabaigos Sovietų Rusijos pajėgos buvo visiškai išvytos iš šalies.

Didžiakaimio kautynės turėjo ir savo didvyrį – Lietuvos žydą Simą Vasermaną, kurio drąsa ir ryžtas tapo gyvu liudijimu, kaip sprendėsi valstybės likimas. Štai kaip prisimenamas jo ir bendražygių žygdarbis:

„1919 metų gegužės 18 dieną užėmus kaimą Didžiakaimį, kuopos būrys buvo pasiųstas žvalgybon plento kryptimi. Kuopos viršila Juozas Kazlauskas, kareiviai Jurgis Malinauskas, Zenonas Miklušis ir Simas Vasermanas, pamatę bėgančią iš Kurklių į plentą priešo artileriją, puolė į kairę atkirsti jai kelią ir pradėjo apšaudyti iš šautuvų. Priešas, pridengdamas artileriją, atidengė smarkią ugnį, norėdamas ją išgelbėti. Išvardyti kareiviai, matydami, kad priešo artilerija gali pabėgti, savo iniciatyva puolė ją šaukdami „Valio“. Ačiū tam iš priešo buvo atimta viena nauja kanuolė, trys šovinių dėžės ant šešių ratų, daug kanuolių šovinių, arklių su pakinktais ir balnais.“

Šiandien matomas paminklas pastatytas 1992 m. čia gyvenusio Jono Pilkos iniciatyva. Taip jis norėjo įamžinti savo dėdę, karį Povilą Pilką, ir visus Lietuvos savanorius, stojusius ginti dar tik gimusios valstybės. Ilgainiui šis paminklas tapo visų 1919 m. Didžiakaimio apylinkėse vykusių kovų su bolševikais simboliu.

Sustokite čia akimirkai. Galbūt Jono Pilkos pavyzdys įkvėps ir jus – saugoti atmintį, pasakoti istorijas ir kurti savo ženklus Lietuvai.

Kurklių seniūnijos pakraštyje įsikūręs vaizdingas Karališkių kaimas saugo dvi svarbias atmintis. Pirmoji – čia kadaise gyvenusi sentikių ir ortodoksų bendruomenė, kurios buvimą iki šiol liudija išlikusios kapinaitės. Antroji – Petras Tarasenka (1893–1962), iškili ir įvairiapusė asmenybė: Lietuvos gynėjas, karininkas, archeologas, muziejininkas.

Daugybe talentų apdovanotas Tarasenka pasižymėjo Nepriklausomybės kovose – už narsą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Tačiau jo tarnystė Lietuvai nesibaigė ginklu rankose. Karininkas su ypatinga aistra pasuko į archeologiją: tyrinėjo proistorės paminklus, piliakalnius ir senąsias gyvenvietes. Vienas jo tyrinėtų objektų – šalia Karališkių stūksantis Vargulių piliakalnis.

Vis dėlto plačiausiai Tarasenka išgarsėjo kaip rašytojas, gebėjęs Lietuvos senovę prakalbinti gyvu, vaizdingu žodžiu. Jo knygos „Praeities vartai“, „Perkūno šventykloje“, „Pabėgimas“ tapo tikru įkvėpimo šaltiniu ne vienam archeologui ir istorijos tyrinėtojui. Daugelis jų yra prisipažinę, kad būtent šios anuomet itin populiarios knygos paskatino pasirinkti kelią į Lietuvos praeities pažinimą.

Pabandykite ir jūs. Galbūt nepastebėsite, kaip, Tarasenkos dvasios įkvėpti, leisitės į žygius ieškodami protėvių paliktų ženklų ir, kas žino, atrasite dar nepažintus mūsų istorijos lobius.

Luciūnų kaime, šalia vieškelio, stovi kryžius, žymintis kunigo, rašytojo, pedagogo, nacių politinio kalinio Stasio Ylos (1908–1983) gimtinę. Tai vieta, kur prasidėjo žmogaus, savyje sujungusio mąstymo gelmę ir nenuilstamą veiklumą, kelias. Ylos dvasinis ir intelektinis pėdsakas peržengė laiko ribas.

Jo darbų ir veiklos įvairovė stebina ir šiandien: nuo filosofinių apmąstymų iki jautrių knygų apie paauglystės psichologiją, nuo aktyvios veiklos ateitininkų federacijoje iki skautybės puoselėjimo. Neperdedant galima sakyti, kad jis buvo viena ryškiausių, veikliausių XX a. asmenybių Lietuvoje ir tarp JAV lietuvių.

Ylos vardas neatsiejamas nuo drąsos liudyti tiesą. Atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys“ jis paliko gyvą, skaudų liudijimą apie Štuthofo koncentracijos stovykloje patirtą žmogiškumo išbandymą nežmoniškomis sąlygomis. Studija „Komunizmas Lietuvoje“ ir šiandien kalba skaitytojui, kviesdama ne tik skaityti, bet ir susimąstyti.

Šiame krašte, netolimame Burios kaime, užaugo ir Ylos pusseserė Apolonija Sereikytė – sesuo Marija Augusta (1907–2002). Aktyvi visuomenininkė, žurnalistė, moterų organizacijų veikėja – jos gyvenimas taip pat liudijo tylų, bet tvirtą tarnystės žmogui kelią.

Sustokite Luciūnų kaime. Pažvelkite į laukus, įsiklausykite į tylą ir leiskite šiai vietai prabilti.

Saškūniškyje, šalia istorinio Zarasų–Kauno plento, dar vadinto Peterburgo–Varšuvos traktu, nuo 1936 m. stovi buvusi pradžios mokykla. Tokios mokyklos anuomet žymėjo svarbius pokyčius Lietuvos švietime ir simbolizavo tikėjimą ateitimi.

Iki 1940 m. šioje mokykloje dirbo žymūs pedagogai Juozas (1905–1953) ir Ona (1902–1993) Šibailos. Juozas išsiskyrė aktyvia visuomenine veikla – buvo šaulys, jaunalietuvis, skautas, o Ona pelnė bendruomenės pagarbą savo pedagogiškumu, kantrybe ir atsidavimu vaikams. Jiedu tapo tikromis šių apylinkių įžymybėmis, šviesos nešėjais kaimo vaikams.

Tačiau sovietų okupacija negailestingai pakeitė šios mokytojų poros likimus. Ona su vaikais ištremta į Sibirą, o Juozas 1944 m. pasirinko pasipriešinimo kelią ir išėjo partizanauti. Jis tapo vienu garsiausių Lietuvos partizanų vadų. 1949 m. vasario 16 d. Juozas Šibaila-Merainis kartu su dar septyniais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją – dokumentą, liudijusį nepalaužiamą tautos valią siekti laisvės.

Juozas Šibaila žuvo 1953 m., tačiau jo vardas ir darbai iki šiol prisimenami bei vertinami.

Aplankykite šią mokyklą – šiandien šiame pastate veikia „Army Shop“. Pasigėrėkite ir šalia atkurta trakto stotimi, menančia XIX a. ketvirtą dešimtmetį. Šie pastatai saugo daugybę įdomių istorinių pasakojimų ir kviečia sustoti, įsiklausyti, prisiminti.

Ne tik Anykščiai, bet ir Kurkliai turi savo šilą – mišką, kuris pulsuoja ne vien gamtos grožiu, bet ir gilia, tyliai alsuojančia istorija. Čia, tarp samanotų kalvelių, slypi du IX–XIII a. pilkapynai su degintiniais kapais, kuriuos vietiniai kadaise vadino švedkapiais. Lyg sargybinis šalia šilo stūkso ir Buteikių piliakalnis.

Partizaninių kovų metais (1944–1953) Kurklių apylinkės, o ypač Kurklių šilas, užėmė išskirtinę vietą visos Aukštaitijos mastu. Lietuvą tuomet partizanų vadai buvo padaliję į tris sritis, o didžiausia jų buvo Kalnų, arba Aukštaitijos, sritis. Ją sudarė keturios apygardos – Didžiosios Kovos, Vytauto, Vyčio ir Algimanto. Ir štai kas intriguoja labiausiai: visų šių apygardų ribos susikirto arba ėjo visai šalia Kurklių apylinkių. Čia pynėsi partizanų keliai, čia galėjo būti vienas svarbiausių pasipriešinimo židinių visoje Aukštaitijoje.

Kurklių šile buvo ne vienas bunkeris ir slaptavietė. Čia taip pat buvo rengiamas ir spausdinamas Didžiosios Kovos apygardos periodinis leidinys „Tėvynei šaukiant“.

Tad jei lankysitės Anykščių šilelyje, būtinai užsukite ir į Kurklių šilą. Istoriniu požiūriu tai gali būti net dar įdomesnė vieta.

1940 m. Kurklių valsčiaus Užunvėžių kaime iškilo nedidelė, asketiška medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, papildžiusi kalvotą aukštaitišką kraštovaizdį modernumo ir tradicijos derme.

1938 m. jos projektą parengė latvių kilmės architektas, inžinierius Karolis Reisonas. Vienbokštė, stačiakampio plano bažnyčia jungia tradiciją ir modernumą – paprastas formas ir laikmečiui būdingą architektūrinę mintį. Tuo pat metu Lietuvoje brendo ir kita, didžioji Reisono vizija – Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovė. Tačiau architektūrinė dvasia, kurios nepavyko iki galo įgyvendinti Kaune (sovietai nebaigtą statyti bažnyčią pavertė gamykla), užbaigtą formą įgavo būtent čia, Užunvėžiuose.

Į bažnyčią veda medžių alėja, tarsi kvietimas sustoti. Aplink tvyranti laukų ramybė saugo šią vietą nuo skubos ir triukšmo. Gal todėl Užunvėžių bažnyčia laikoma viena jaukiausių šventovių visoje Aukštaitijoje.

1918 m. užunvėžietis Steponas Kairys (1879–1964) tapo vienu iš Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Jis buvo ryžtingas Akte įtvirtintų demokratinių vertybių gynėjas, principingas tarpukario Lietuvos politikas ir socialdemokratas.

Kairys dalyvavo ir kituose svarbiausiuose XX a. pradžios Lietuvos politiniuose įvykiuose: Didžiajame Vilniaus seime, Lietuvių konferencijoje, Steigiamajame Seime. Tačiau Kairys – ne tik talentingas politikas. Jis taip pat buvo inžinierius – kanalizacijos ir vandentiekio sistemų projektuotojas.

Jo veiklos pėdsakus liudija ir netoli gimtosios sodybos stovinti buvusi Užunvėžio mokykla, kuriai 1939 m. signataras asmeniškai skyrė 8 tūkst. litų.

Užunvėžių kaime verta pabūti ilgėliau – sakoma, kad šio krašto laukai įkvepia valstybingumo stiprinimo darbams.

Krikščioniškos konfesijos Kurkliuose įsitvirtino dar XVII amžiuje. Čia veikė evangelikų reformatų, o vėliau ir katalikų bažnyčia. 1700 m. į Kurklius atsikėlė regulinių atgailos kanauninkų vienuoliai, kurių vienuolynas buvo uždarytas 1832 metais. Gyvendami itin asketiškai, jie vis dėlto atliko didžių darbų: jų pastangomis buvo įkurta pirmoji mokykla, o patys vienuoliai pelnė vietos parapijiečių pagarbą ir meilę.

1735 m. Kurkliuose pastatyta pirmoji bažnyčia, amžiaus pabaigoje įkurta parapija, o nuo 1874 m. veikia dabartiniai maldos namai. Šv. Jurgio bažnyčia ir joje esantis akį traukiantis šio šventojo paveikslas tapo miestelio herbo pagrindu: sidabriniame fone pavaizduotas šv. Jurgis ant žirgo, ietimi smeigiantis slibiną.

Kurklių žydų istorija taip pat siekia kelis amžius. Šiuo metu čia tebestovi 1936 m. iškilusi žydų sinagoga, menanti laikus, kai Kurkliuose gyveno keli šimtai žydų. 1941 m. visa bendruomenė buvo sunaikinta nacionalsocialistų ir jų kolaborantų netoli Ukmergės esančiame Pivonijos šile. Kurklių sinagoga – viena originaliausių Lietuvoje. Statybos techniko Povilo Jurėno suprojektuotas ir prie nedidelio Dubelės upelio pastatytas medinis statinys yra vienas iš nedaugelio šalyje išlikusių tokio tipo žydų maldos namų. Šiandien sinagoga atgimusi nauju pavidalu – čia veikia viena įdomiausių meno galerijų Lietuvoje.

Kurklių senosiose kapinėse galima pajusti beveik dviejų šimtų metų istorijos alsavimą. Tai liudija įvairūs paminklai, įrašai ant jų ir kapinių viduryje stovinti koplyčia. Būtent aplink ją išlikęs įspūdingas kapinių „senamiestis“ – tarsi laiko sustabdytas kampelis, papuoštas šventųjų ir angelų skulptūromis, senais antkapiais, metalinėmis tvorelėmis.

Čia galima išvysti ir gražųjį Kurklių angelą – Leonovos Oginskos antkapinį paminklą. Jį sudaro laiptuotų formų šlifuoto, poliruoto rausvo ir pilko granito postamentas, o prie kryžiaus stovi angelas iš dramblio kaulo spalvos lieto marmuro ir betono mišinio, rankose laikantis gėlių kompoziciją. Tarsi tylus sargas šis įspūdingas angelas lydi kiekvieną, žengiantį kapinių takeliais, ir kviečia sustoti, pamąstyti, prisiliesti prie praeities.

Kurklių senosiose kapinėse, netoli vienas kito, ilsisi du iškiliausi šio krašto patriotai, kurių gyvenimas ir darbai tapo įkvėpimu ne tik miesteliui, bet ir visai Lietuvai.

Ilgametis Kurklių miestelio viršaitis Jurgis Biliūnas (1888–1950), garsiojo rašytojo giminaitis, buvo talentingas ūkininkas ir įžvalgus valstybininkas. Jo akys matė Ameriką, o rūpestis Lietuvos nepriklausomybe nuvedė net pas JAV prezidentą. Deja, sovietų okupacijos metais Jurgis buvo ištremtas ir mirė Sibire, palikdamas ryškų pėdsaką savo krašto istorijoje.

Klemensas Graužinis (1890–1939) – taip pat talentingas ūkininkas ir verslininkas – Kurkliuose įkūrė kooperatyvą, pastatė modernią pieninę, rėmė šaulių namų statybą. 1936–1939 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. 1939 m. vasarą Klemensas Graužinis netikėtai žuvo nuo žaibo. Jo laidotuvėse dalyvavo Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis prie Šventojo Sosto Kazimieras Graužinis, Seimo Pirmininkas Konstantinas Šakenis, kiti Seimo nariai, ministrai, įvairių organizacijų atstovai, gausus apylinkių gyventojų būrys.

Netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos naikino abiejų patriotų darbus, tačiau šiandien Jurgio Biliūno ir Klemenso Graužinio pasiekimai tebėra reikšmingi ir išlieka pavyzdžiu vietos bendruomenei, Lietuvos valstybei ir visiems, kurie brangina laisvę, atsidavimą, meilę savo kraštui.