Kelionė į nematomą šalį, užmirštą Lietuvą... Ten, kur dabar tušti laukai, kalvos ir miškeliai, dar prieš karą buvo matomi keli kaimai: Pesliai, Abromiškis, Vaivadiškiai, Vaišviliškės, Pailgiai, Pienionėliai... Apylinkė garsi ypatinga aura: čia tarp miškų atsiveria žavus Šventosios vingis, Peslių malūno liekanos, kapinaitės ir dar kažkas daugiau... Net dangus čia, slėnyje, tarsi aukštesnis, erdvė gilesnė – tiek daug visko čia būta! Legenda, gal prielaidos: Šventąja nuo Dauguvos ėjęs vikingų kelias į Baltiją, upės ir jos intako Ilgės santakoj buvęs uostas. Senų žmonių pasakojimuose šmėkščioja Daikslio-Deigslio-Duokslio miestas. Istorikai, archeologai, iš Abromiškio kilęs prelatas St. Kiškis bandė ieškoti čionykštės senovės reliktų. Aptikta nemažai akmenų, greičiausiai iš buvusių pamatų (koplyčios, bažnyčios?). Literatūrinės versijos: A. Vienuolis apie Ramoškalnį („Gediminaitė ir mužikas“), T. Mikeliūnaitė apie dingusį miestą (aps. „Daikslis“).

Nė vienos sodybos aplinkui. Iš kur kapinės – tarp miškų? Kadaise Pesliuose būta dar senesnių kapinių, tik žemiau, arčiau upės. Su ornamentuotais mediniais kryžiais, šventųjų statulėlėmis. Bet ilgainiui smėlio krantą su kapų kauburiais nuplovė Šventoji: atsiverdavo karstai, kaulai. Todėl Anykščių bažnyčios klebonas Kondratas Liogė nusprendė perkelti jas ant aukštumėlės. 1897 m. naujosiose kapinaitėse jis pirmasis ir atgulė, o 1909 metais jas oficialiai pašventino (Žemaitijos vyskupui leidus) Anykščių bažnyčios klebonas Juozapas Vembrė (tai prie vartų žymi specialus akmeninis stulpelis su lotyniškais rašmenimis). 1924 m. gretimo Pasusienio kaimo ūkininkas Vladas Gabrilavičius su keliais vyrais aptvėrė kapines akmenų tvora, Peslių kryžiadirbys Petras Blažys kaimui dovanojo bene paskutinį savo kryžių. Be apylinkės gyventojų, kapinėse palaidoti Dabužių dvarininkai Sorokos, yra ir iš Zaviesiškių (Zavišiškių) atgabentas paminklinis akmuo 1863 m. sukilėliui Janui Moigiui (Jonui Maigiui).

Kaimo pavadinimas – nuo žemės savininko, veikiausiai bajoro, Mato Peslio (apie 1600 m.; Pesliai lenk. – Piesliški). Esama apylinkėje ir paukščių peslių, iki šiol. Kaimų tokiu pavadinimu rasta ir Ukmergės r., Mažojoje Lietuvoje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Pesliai driekėsi per abu Šventosios krantus. Dešiniajame krante buvo smuklė, per šilą ir kaimą ėjo kelias į Ukmergę, Kauną. 1855 m. balandį Pesliškius dienoraštyje paminėjo Žemaitijon keliavęs jaunasis A. Baranauskas. I pas. karo metais kavarskiečiai Šventosios pakraštyje prie Peslių buvo paslėpę nuo okupantų savo bažnyčios didįjį varpą Adomą, atkasė jį karui pasibaigus. 1924 m. iš Amerikos grįžęs Kazys Rimkus, kurio žmona Ona Semėnaitė buvo kilusi iš gretimo Vaivadiškių kaimo, Pesliuose pastatė vandens malūną, atsirado lieptas per upę, vėliau – ir vėlykla, lentpjūvė. Vasarą čia neretai nakvodavo, laužus kūrendavo sielininkai, laukdami, kada malūno savininkas atidarys užtvanką, nuleis vandenį. Yra buvę, kad sielininką sutraiškydavo piestu atsistoję krintančių sielių rąstai... Užvirė naujas gyvenimas, Pesliai tapo lyg ir apylinkės sostine

Kitame krante matyti malūną tvirtinusio betono luitai. Vandenyje tebėra senų polių liekanos, per juos dar neseniai triukšmingai versdavosi vanduo, išmušdamas gilią sietuvą. Nors K. Rimkaus malūnas išgarsino Peslius, pačiam savininkui jis nei turtų, nei džiaugsmo neatnešė, greičiau nelaimę. Peslių pakelėj veikė Gabrėnų karčema. Jaunesnysis sūnus Levokas sumanė lengvai praturtėti – „prigavo“ paauglę Rimkaus dukterį Amiliutę: dabar pusė malūno bus jo! Tačiau išdidus „uošvis“ nepakėlė gėdos; išsiuntęs nėščią dukterį į Panevėžį, pardavė malūną Kavarsko žydui Abromui Dubauskui ir pats išsikėlė. Neilgai malūnu džiaugėsi ir Dubauskas: buvo nužudytas karo pradžioj. Malūno savininku tapo daktaras Petras Janulis. Vienintelė plačiau žinoma Peslių užtvankos nuotrauka – hidrologo Stepono Kolupailos. 1943 m. (vokiečių okupacijos laiku) jis surengė ekspediciją baidarėmis: iš Rubikių ežero iki Anykščių atplaukęs Anykšta, toliau yrėsi pasroviui Šventąja. Stabtelėjo Pesliuose – reikėjo perkelti baidares per užtvanką; tas momentas ir buvo užfiksuotas. Nuotrauka, beje, spalvota – St. Kolupaila jau 1937 m. dalyvavo su spalvotomis Lietuvos kraštovaizdžių nuotraukomis Paryžiaus parodoje ir pelnė aukso medalį

Kairiajame krante, žymiai statesniame už dešinįjį, tada beveik be medžių, gyveno Šalteniai, Semėnai, Pipirai, Aukštuoliai, Kiškiai. Dešiniajame – Simanavičiai, Blažiai, Lunskai, Gabrėnai, Januliai. Vėliau Peslius išgarsino Povilas (Paulius) Šaltenis. Šaltenių šeima į Peslius atvažiavo iš Amerikos, tačiau žemė buvo prasta, vaikų daug (5), ir 17-metis Poviliukas vienas grįžo į Čikagą. Čia jį sužavėjo aviacija, sukrėtė S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis. Pats tapęs lakūnu, vadovavo S. Dariaus ir S. Girėno klubui, už surinktas bei savo paties uždirbtas lėšas nupirko mokomąjį lėktuvą. 1938 m. atvežęs jį dovanai Lietuvos šauliams, nusileido ir Anykščiuose, praskrido viršum Peslių. Ir visa tai nuveikė vos 26-erių vyras!

Karo ir pokario metais išskirtinis Peslių asmuo buvo jau minėtas daktaras Petras Janulis. Palikęs Kaune ankstesnę šeimą ir atsikėlęs į Peslius su jauna gražia žmonele, įsikūrė pačiame kaimo pakraštyje. Baigęs Odesos universitetą, ne tik gydė žmones nuo visų ligų, bet ir buvo keistuolis, sveikuolis. Ištiesęs rankas į šonus, pakeldavo po vyrą. Vienas po kito čia gimė trys vaikai. Deja, jo vyriausiąjį sūnų Algirdą, karininką, sovietai 1940 m. išvežė į Norilską, kur jis žuvo. Kiti du sūnūs, studentai Edvardas ir Ričardas, slapstydamiesi nuo okupacinės kariuomenės, atvyko pas tėvą į Peslius – ir abu čia liko amžiams…

Malūną ir visą dešiniakrantį Peslių kaimą sudegino atsitraukdami vokiečiai. Vienas kareivis, uždegęs iš stogo išpeštų šiaudų kuokštą, padeginėjo viską pakeliui... Nepaliestos liko tik dvi gryčiutės – Blažienės (joje po ketverių metų gimiau) ir Janulių, nes jos buvo kraštinės, o rusai greit forsavo upę ir tą padeginėtoją nušovė... Vardą gavau nuo Šventojoj paskendusios pustrečių metukų sesutės Rimutės. Prie namo žydi alyvų krūmas. Nuo namų iki upės ir kapinių matau vien smėlį – kaip Kuršių nerijoj. Pušį, apie kurią vakarais dūzgia milžiniški karkvabaliai. Rusų garnizono vilkšunių pražiotus nasrus. Eidamas gulti, tėvas pasideda kirvį prie slenksčio. Jei kas ateina – ar dieną, ar naktį – mane kiša palovėn, ant suvytusių bulvių. Tėvas, stalius, pašiūrėj už namo naktimis kalė karstus nušautiems partizanams. Juos ir laidojo naktimis – antraip stribai būtų sužinoję, kas yra partizanų artimieji, giminės. Nepriklausomybės pradžioj jiems kapinėse buvo pastatytas paminklas, nors ne visi įrašai patikimi. Pvz., A. Tauronis iš tiesų buvo pavardę pase pataisęs Antanas Turkus iš Vilniaus, pabėgęs ir nuo vokiečių, ir nuo rusų. Nešiojo vokišką kepurę, ant kaklo – buvo dievobaimingas – motinos įduotą mazgelį su Šv. Agotos duona (apsaugai). Kai jį, beginklį, nušovė, stribai gyrėsi pribaigę fašistą... Pesliai pamažu ištirpo: kas žuvo, kas buvo ištremti (partizanų ryšininkai Semėnai), kas išsikėlė į miestus. Dabar gimtųjų namų vietoje – sodintas pušynas... Dar ilgai iš toli buvo girdėti šniokštimas vandens, krentančio per užtvankos polius...

Mano senelis Petras Blažys buvo kilęs iš gretimo Vaišviliškių kaimo, pakliuvo į rekrūtus ir grįžo namo be sveikatos, tik pramokęs staliaus amato. Ėmė meistrauti kryžius, kuparus, medinius rakandus. Tėvas Petrui ir kitam sūnui Jonui paliko žemės; juodu sutarė taip: Jonas ūkininkaus, o už dalį žemės sumokės Petrui pinigais. Jonas išvažiavo į Rusiją, dirbo šachtose, grįžo taip pat skylėtais plaučiais. Broliui skolą atidavė, tas nunešė pinigus į Ukmergės banką, bet... prasidėjo I pasaulinis karas, o jam pasibaigus, pinigų neberado... Taip Petras liko nuogas basas siaurame, smėlėtame Peslių kaimo rėželyje. Užtat plačioj apylinkėj pagarsėjo kaip žymiausias 20 amžiaus pradžios kryždirbys! Jo vardas pateko į Bostone leistą lietuvišką enciklopediją, o kai kurie kūriniai ar jų nuotraukos atsidūrė Lietuvos nacionaliniame istorijos muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurliono muziejuje, enciklopediniuose leidiniuose „Lietuvių liaudies menas“, „Adomo Varno negatyvų rinkinys“, „Lietuvos kryždirbystė“ ir kt. Apie savo senelio „atradimą“ parašiau knygą „Gyvenimas pagal Petrą“