STANISLOVO FELIKSO DIDŽIULIO ASMENINĖ BIBLIOTEKA

Žymaus draudžiamos lietuviškos spaudos skleidėjo ir bibliofilo aukštaičio Stanislovo Didžiulio iš Griežionėlių asmeninė biblioteka užima svarbią vietą Lietuvos knygos kultūros istorijoje. Nors ir persekiojamas caro valdžios, S. Didžiulis sukaupė turtingiausią lituanistikos spaudinių asmeninę biblioteką ir sugebėjo ją išsaugoti ateities kartoms. Jau spaudos draudimo laikotarpiu Griežionėlių biblioteka lietuvių šviesuomenės laikyta tautinės savimonės simboliu. Jos vertingas palikimas praturtino Lietuvoje saugomą lietuviškų knygų lobyną.

Nijolė Lietuvninkaitė

Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927) jaunystėje, kunigo Antano Viskanto paskatintas, pamėgo knygas apie Lietuvą ir lietuviškus raštus, apie 1870 m. pradėjo kaupti asmeninę biblioteką, Dalį lietuviškų leidinių S. Didžiulis gavo mainais su bibliofilais ir kitais privačiais asmenimis, pirko spaudinius iš knygynų, antikvariatų, bibliotekų dubletinių fondų, knygnešių. Palaikė bibliofilinius ryšius ir už Lietuvos ribų su žinomiausiais Vilniaus, Varšuvos, Krokuvos, Rygos, Peterburgo, Maskvos knygynais ir antikvariatais. Ilgalaikė partnerystė užsimezgė su J. Zawadzkio knygynu Vilniuje.

Spaudos draudimo metų sąlygos privertė S. Didžiulį dalyti biblioteką į dvi dalis: legalią ir slaptą. Tikrąjį bibliotekos dydį nustatyti sunku, galima daryti prielaidą, kad ji apėmė per 1 000 pavadinimų įvairiakalbių spaudinių. Iki 1885 m. legalioje bibliotekoje buvo sukaupta apie 700 egzempliorių.

Daugiau kaip 400 knygų jo bibliotekoje buvo lietuvių kalba, beveik 300 – lenkiškų, 30 rusiškų, 17 vokiškų, 3 prancūziškos ir 3 lotyniškos. Apie sutuoktinio knygas L. Didžiulienė rašė: „Pažinau turtingą mano vyro biblioteką. Dievulėli, kiek čia visko gera. Kiek čia turto. Imuos visom pajėgom skaityt ir pajuntu aš su visu „dideliu“ savo mokslu nieko nežinanti, gyvenimo nepažįstanti, gyvenus svajonėm, nežinodama, kas svarbiausia – gyvenime.“ (Iš L. Didžiulienės-Žmonos atsiminimų „Ką aš beatmenu“).

Spaudos draudimo epochos bibliofilo S. Didžiulio palikimas išblaškytas skirtinguose miestuose esančiose įvairiose Lietuvos mokslo institucijose. 1930 m. iš asmeninės kultūros ir visuomenės veikėjo, bibliografo S. Didžiulio bibliotekos Lietuvos universitetui atiteko virš 300 knygų, kurios papildė Lituanistikos skyrių. Šias knygas iš S. Didžiulio pasiūlytų 828 spaudinių sąrašo atsirinko Vaclovas Biržiška. Apie tai, kad su knygomis į biblioteką atkeliavo ir įdomūs rankraščiai liudija įrašas: Vytauto Didžiojo universiteto direktorius prof. Vacl. Biržiška šią 1937 m. vasarą lankėsi Didžiųlių tėviškėje Griežionyse. Bibliotekai atvežė įdomių rankraščių. („Bibliografijos žinios“, 1937, Nr. 4, p. 166). Didelė dalis vertingų knygų saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje – 230, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje – 88, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje – 59, Kauno apskrities bibliotekoje – 18 bei Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje – 62. Po keletą S. Didžiulio asmeninės bibliotekos knygų turi „Birutės“ draugijos biblioteka, Imperatoriškoji biblioteka (Peterburgas), Kauno bernardinų vienuolyno biblioteka, Kauno medicinos universiteto biblioteka, Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, Molodečno trinitorių vienuolyno biblioteka, Paparčių domininkonų vienuolyno naujokyno biblioteka, Pasaulio lietuvių I kongreso spaudos paroda, Vaižganto muziejus, Vilniaus bernardinų konvento biblioteka, Vilniaus viešoji biblioteka.

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka savo fonduose saugo vieną knygą iš S. Didžiulio asmeninės bibliotekos, tai Naujas Testamentas musû viešpaties ir išganytojo Jêzaus Kristaus, ing lietuviškąję kalbą išverstas (1906).

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje F94. 480 vienetų, 1613–1953 m. rankraščiai, dokumentai, iškarpos, fotografijos. Lietuvių rusų, lenkų, lotynų kalbomis.

Fondo sudarytojai: Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927), privačios bibliotekos Griežionėliuose steigėjas, bibliografas, aušrininkas, kovotojas už spaudos draudimo panaikinimą; Liudvika Didžiulienė (1856–1925; slapyvardis – Žmona), rašytoja; Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1892–1968), rašytoja, buvusi Lietuvos SSR MA Centrinės bibliotekos darbuotoja (1945–1950 m.), pedagogė, dailininkė. Fondas gautas 1946–1954 m. iš Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės Vilniuje, dalis – 1950 m. iš buv. Kauno valstybinio universiteto bibliotekos.

Biblioteka naudojosi tokie šviesuoliai kaip Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis, Liudas Vaineikis, Juozas Otonas Širvydas, Jonas Basanavičius ir kt. XX a. pr. S. Didžiulis turėjo ir pildė skaitytojų knygelę. Be to, domėjosi bibliofiline kultūra. Nors savo bajoriškąja kilme jis nesigirdavo, kai kurias savo bibliotekos knygas buvo pažymėjęs pilnos savo pavardės inicialais: S. F. G. O. D. (Stanislaw Feliks Giedgowt Oszmianski Dydziul). Jo biblioteka turėjo kelis knygos nuosavybės ženklus – inicialinį superekslibrisą ir knygos antspaudą.

Šaltiniai:
Lietuvos knygos ženklai : 1578 – 1918 / Vincas Kisarauskas. – Vilnius : Mokslas, 1984. – P. 42–43.

Stanislovo Didžiulio asmeninė biblioteka : katalogas / Kauno technologijos universiteto biblioteka. – Kaunas : Technologija, 2004. – P. 5–28.

Savininkų rodyklė. Stanislovo Didžiulio asmeninė biblioteka : katalogas / parengė Nijolė Lietuvininkaitė ; Kauno technologijos universiteto biblioteka. – Kaunas : Technologija, 2004. – P. 270–271.

Didžiulis Stanislovas
https://proveniencijos.lnb.lt/didziulis-stanislovas/