L. DIDŽIULIENĖS-ŽMONOS KŪRYBINIS PALIKIMAS

Liudvika Didžiulienė, rašiusi Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos ir dar vienos kitos nežymios rašytojos laikais, nenuėjo kažkur tolyn su savo literatūros kraičiu. Ji dargi nepasiekė minimų rašytojų aukštumos nei stiliaus bei formos, nei turinio atžvilgiu. Bet jei prisiminsime jos išsilavinimą ir sąlygas, kuriose teko kurti beletristiką, norom nenorom turėsime su pagarba nusilenkti jos darbštumui, siekimams ir pasiaukojimui.

Stepas Zobarskas

1892 m. – „Tėvynės sūnus“ (apsakymas).

1893 m. – „Dėl tėvynės!“ (apsakymas).

1893 m. Tilžėje pirmą kartą išleista Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gastronomijos knyga lietuvių kalba „Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“. L. Didžiulienės-Žmonos receptų knyga įdomi ir kaip bibliografinė retenybė, ir kaip etnografinis daugiau kaip šimto metų lietuvių buities dokumentas.

1893–1896 m. – „Ne pagal Jurgio kepurė“ (apysaka, likusi rankraščiuose ir pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.), „Atgajėlė“ (apysaka, išspausdinta 1904 m. JAV).

1899 m. – „Lietuvaitės“ (pjesė, parašyta ir vaidinta 1899 m., išleista 1912 m.).

1899–1907 m. – „Vilkas“ (scenos vaizdelis vaikams, pirmą kartą publikuotas „Raštuose“ 1996 m.), „Pasiskubė“ (pjesė, išleista 1915 m.), „Katei žertas – pelei smertis“ (pjesė, pirmą kartą publikuota kaip „Katei juokai – pelei verksmai“ 1957 m.), „Vakaruškos“ (pjesė, publikuota 1957 m.), „Dėl žemės sklypo“ (pjesės rankraštis dingo, atiduotas į spaustuvę, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui), „Juzuko vargai“ (apsakymas, publikuotas 1917 m.).

1901 m. – „Saldi meilė“ (pjesė, pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.).

1905 m. – „Vagių veislė“ (apsakymas), „Antra romano dalis“ (apysaka), „Svetimi giminės“ (apysaka, parašyta apie 1905–1907 m., dingus rankraščiui, atkurta apie 1915–1924 m., pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.).

1907 m. – „Magaryčios“ (apsakymas).

1915–1924 m. – „Vynuogyne“ (apsakymas, pirmą kartą publikuotas 1957 m.), „Chamala“, „Kunigas Juozapėlis“, „Pietų saulelė visas ligas gydžia“, „Apleista saklia“ (apsakymai, pirmą kartą publikuoti „Raštuose“ 1996 m.), „Duokite man laisvės!“ (pjesė, parašyta rusų kalba, į lietuvių kalbą vertė Juozas Tumas-Vaižgantas, publikuota 1957 m.).

1919 m. – „Našlaičių eglutė“ (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė), „Tremtinių vaikai“ (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė).

1926 m. – „Ką aš beatmenu“ (atsiminimai).

Jos dramos „Kelių taisytojas“, pjesės „Bet tik aukščiau“ ir dar kelių kūrinių rankraščiai buvo pavogti 1915 m. traukinyje pakeliui į Krymą. Yra žinoma, kad ji buvo parašiusi kelias dešimtis vaizdelių iš Krymo ir sanatorijos gyvenimo, bet jie nebuvo publikuoti, o rankraščiai neišlikę. Krymo spaudoje buvo publikuojami jos straipsniai, pasirašyti Graždankos slapyvardžiu.

Išliko keletas L. Didžiulienės-Žmonos publicistikos tekstų: apie Valerijoną Ažukalnį, Antaną Strazdą, latvių ir lietuvių tautinius santykius, Krymo sanatoriją. Visą gyvenimą tyrinėdama ir kaupdama A. Strazdo kūrybinį palikimą, ruošdama jį publikuoti, L. Didžiulienė priskyrė šiam kunigui ir poetui kelias dešimtis liaudies dainų, kurių autorystė iki šiol nėra patvirtinta.

Gaila, kad ne visi jos raštai išspausdinti, o ir kurie buvo prieš karą išspausdinti, dabar jau sunku begauti. Būtų gera, kad kas pasirūpintų juos išleisti; literatūros istorikui ir šiaip mėgstančiam praeities literatūrą tat būtų didelė dovana.

Stepas Zobarskas ( „Trimitas“, 1931 m. rugpjūčio 20 d.)

1984 m. – „Našlaičių eglutė“ (apsakymai).

1996–1998 m. – L. Didžiulienės-Žmonos kūrybinio ir epistolinio palikimo „Raštai“ (du tomai).

Tik atgavus nepriklausomybę atsirado galimybė supažindinti skaitytojus su pirmosios lietuvių beletristės L. Didžiulienės-Žmonos kūrybiniu palikimu. Tai padarė pirmieji Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, surinko įvairiose rankraščių saugyklose, senuose leidiniuose išblaškytus pirmosios lietuvių prozininkės, dramaturgės, visuomenininkės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos kūrinius, laiškus, kurie buvo išleisti dviejuose Raštų tomuose. Tai lyg išsipildę S. Zobarsko žodžiai rašyti 1931 m. rugpjūčio 20 d. laikraštyje „Trimitas“