Rugpjūčio 13 dieną Traupio pasakorei Elenai Gutauskaitei-Juzėnienei (1924–2006) būtų sukakę 100 metų. Ji buvo neeilinė asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką kultūros srityje ir traupiečių gyvenimuose.
Elena Juzėnienė – pasakorė, saviveiklininkė, rankdarbių meistrė. Nė viena miestelio ar traupiečių šventė neapsieidavo be Elenos, ji būdavo ir gaspadinė, ir vedėja. Kaip pasakorė E. Juzėnienė dalyvaudavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose: „Padainuokime suėję“, „Bėk, bėk, žirgeli“ (Anykščiuose), „Grok Jurgeli“ (Vilniuje), respublikinėse pasakorių varžytuvėse, Pasaulio lietuvių Dainų šventėje Vilniaus Sereikiškių parke, TV laidoje „Kraičio skrynia“. Laisvalaikį skyrė rankdarbiams. Jos darbai ne kartą buvo eksponuojami Anykščių rajono tautodailininkų parodose.
Įamžinant Elenos Juzėnienės atminimą, prie namo, kuriame ji gyveno, buvo atidengta atminimo lenta (autorius – kėdainiškis Skirmantas Laužikas). Prie gimtojo namo susirinko E. Juzėnienės vaikai, anūkai, proanūkiai ir būrys traupiečių ir svečių. Traupio bendruomenės pirmininkė Neringa Aukštuolienė pristatė žymios kraštietės biografiją ir veiklą, ir pasidžiaugė, kad šis ženklas neleis užmiršti jos asmenybės ir išliks ateities kartoms.
E. Juzėnienės dukra Irmina papasakojo Gutauskų namo istoriją. Tai vienas seniausių namų Traupyje, kuriam per 100 metų, ankščiau vadintas Paguliankos viensėdžiu. Čia veikė ir parduotuvė, ir paštas, ir biblioteka, ir vaikų darželis. O pažįstamas jis visiems buvo dėl prie namo stovėjusio Angelo, kurį padovanojęs Pienionių dvarininkas. Artimieji žada prieš kurį laiką nuvirtusį Angelą sulipdyti ir atstatyti.
Po atminimo lentos atidengimo, visi susirinko prie Elenos rankdarbių parodos pasidalinti prisiminimais. Daug ką turėjo pasakyti ilgametė kultūros namų vadovė Janina Savickienė. Elena kelis dešimtmečius atidavė scenai, buvo aktyvi saviveiklininkė, Dainų švenčių dalyvė, pagrindinė artistė. Janina ją įvardijo, kaip kolektyvo sielą, kuri savo šposais prajuokindavo visus. Prisiminė pirmą, kaip pasakorės, pasirodymą Panevėžyje, kur Elena pasirodė ne prasčiau už Veroniką Pavilionienę. O pirmąjį spektaklį Anykščiuose „Gieda gaideliai“ stebėjo pats J. Baltušis ir pagyrė E. Juzėnienę už puikią vaidybą. Ji tuomet vaidino Rūkienę.
Traupietis Antanas Grimža, irgi turintis pasakotojo ir skaitovo talentą, kalbėjo, kad su Elena jį suvedė tuometinės agitbrigados, giedojimas bažnyčios chore ir laidotuvėse. O teatro scenoje jie buvę pagrindiniai artistai, kartu suvaidinę daugybėje spektaklių. „Nepaprastą naujieną“ jie taip įtaigiai suvaidinę, kad žiūrovai ašarojo. Antanas papasakojo du pasakojimus iš E. Juzėnienės repertuaro ir prisiminė dovanotas dar jo mamai raštuotas pirštines, kurias saugo iki šiol.
Susirinkusieji stebėjo bibliotekos kurtą filmuką „Pasakorių pasakorė“, apžiūrėjo rankdarbių parodą. Parodoje ypatingais raštais išmargintos pirštinės, siuvinėti kryželiu paveikslai, siuvinėtos staltiesėlės, nėriniai, mezginiai vertė stebėtis Elenos talentu.
Dalindamasi prisiminimais E. Juzėnienės dukra Irmina pasakė keturis mamą apibūdinančius teiginius: aktorystė, šeimininkavimas, rankdarbiai ir begalinė meilė knygoms. Irmina prisiminė, kaip mama turėjo „blatą“ Troškūnų knygyne pas Saulytę (visi taip vadinę knygyno vedėją Antaną Baltrūną), kuris parūpindavo gerų knygų. Taip namuose atsirado nemaža bibliotekėlė.
Elenos šeima dėkojo už parodytą dėmesį Mamai, už jos atminimo įamžinimą, už jaukią prisiminimų popietę, įteikė dovanėles organizatoriams ir pakvietė prie vaišių stalo.
„Žmogus gyvena tol, kol kas nors jį prisimena“, – kalbėjo Elenos dukra Irmina.
