Gruodžio 18d. bibliotekoje vyko Rasos Černiauskaitės parodos „Pintinės juostos“ atidarymas. Rasa pasakojo, kad tautinės juostos yra vienos gražiausių tautinio kostiumo detalių. Juostų archajiškumą rodo jų fragmentų ir audimo įrankių aptikimas archeologinių kasinėjimų metu. Seniausi juostų fragmentai aptinkami VIII-XIV a. kapinynuose kaip drabužių detalės ar žirgų kamanos.

Tautinės juostos skirstomos į austines, pintines ir vytines. Pintinės ir vytinės yra pačios seniausios. Mūsų kraštui, šiaurės rytų Lietuvai būdingos pintinės juostos, jos ilgiausiai išsilaikė mūsų krašte.

Pintinės juostos, pagal pynimo techniką skirstomos į dvynytes eglines, milines eglines ir milines kryžines. Juostų pynimui naudojami vilnoniai siūlai. Jie yra storesni ir patogesni pynimui. Juostų ilgis ir plotis priklauso nuo to, kam jos bus naudojamos. Vyriškų marškinių ir moteriškų sijonų parišimui naudojamos siauresnės apie 5-6 cm. pločio juostos. Vaikiškos juostelės siauresnės ir trumpesnės. Vyriškoms sermėgoms sujuosti juostos būdavo plačios iki 10 cm. pločio ir 3 cm. ilgio. Moteriškos išeiginės juostos siekdavo 2,5-3 metrus, kad galai siektų prijuostės apačią. Juostų spalvos priklausė nuo to, kokių spalvų siūlus pynėjos turėjo. XIX-XX a. atsiradus cheminiams dažams, juostų spalvos tapo ryškesnės, įvairesnės, juostos pradėtos pinti iš pirktinių siūlų, vadinamų skaisgijų. Paprastai moteriškų juostų spalvos yra derinamos su sijono ar liemenės spalvomis, jos būna ryškesnės, vyriškų juostų spalvos santūresnės.

Mūsų laikais pintines juostas kuria tautodailininkai, jomis puošiasi folklorinių ir liaudies šokių kolektyvų nariai. Kartais juosta tampa kostiumo aksesuaru.

Nuoširdus ačiū Rasai už pintinių juostų pasakojimą, o parodos pristatymo dalyviai turėjo progą pasimokyti pinti juostą ir sužinoti apie jos svarbą lietuvio kasdieniniame gyvenime.

Kurklių bibliotekos informacija