Ievos Baltaduonytės fotografijų paroda „Išrauti“ (angl. „Uprooted“, 2022) bibliotekos II a. salėje veiks rugpjūčio 1–31 dienomis.
Ukrainos nepriklausomybės dieną, rugpjūčio 24-ąją, 17 val. kviečiame susitikti šalia bibliotekos – terasoje, šalia kurios pražys dar pavasarį sėtos saulėgrąžos. Pristatysime Ievos parodą, pabendrausime, išreikšime savo palaikymą Ukrainai.
2022 m. vasario 24 d. rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą sukėlė didžiausią civilių pabėgėlių krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Vos per pirmąsias šešias konflikto savaites maždaug ketvirtadalis Ukrainos gyventojų – apie 11 milijonų žmonių – buvo priversti palikti savo namus, ieškodami saugumo tiek Ukrainos viduje, tiek už jos ribų.
2025 m. liepos mėnesio pasaulinėje statistikoje, kurią pateikia UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra), fiksuota beveik 5,6 milijono ukrainiečių pabėgėlių, Ukrainos viduje perkeltų asmenų skaičius siekia apie 3,8 milijono, o humanitarinės pagalbos šiuo metu reikia daugiau kaip 12,7 milijono gyventojų.
Šis intensyviai mediatizuojamas karas ne tik iš esmės pakeitė kasdienį milijonų žmonių gyvenimą, bet ir paliko gilų psichologinį pėdsaką – tiek tiesiogiai paveiktų asmenų psichikoje, tiek ir kolektyvinėje ateities kartų atmintyje.
Tyrimai rodo, kad mažiausiai vienas iš dešimties perkeltų asmenų kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo (PTSS), o karo kontekste šis rodiklis gali siekti net iki trečdalio. Dažniausi PTSS simptomai – ūmus nerimas, panikos priepuoliai, įkyrios mintys bei vaizdiniai, pasikartojantys košmarai. Žmonės dažnai patiria baimę, pyktį, gilų netekties ir atsiskyrimo skausmą, disociacines būsenas bei traumuojančių įvykių sugrįžimą per itin realistiškus prisiminimus.
Moterys ir vaikai sudaro apie 90 proc. Ukrainos pabėgėlių. Tarp jų ypač pažeidžiami yra vaikai – iki 70 proc. jų patiria atsiskyrimo nerimą. Beveik du trečdaliai Ukrainos vaikų buvo priversti palikti savo namus.
Šiame fotografijų cikle įamžintos moterys ir paauglės merginos, pasitraukusios iš karo niokojamos Ukrainos ir šiuo metu kuriančios savo gyvenimą Lietuvoje.
Miško motyvai, lydintys portretus, buvo įamžinti Anykščių šilelyje – simbolinėje vietoje, susijusioje su autorės asmeninėmis šaknimis ir tapatybės paieškomis, būdingomis buvusios emigrantės patirčiai. Miškas čia tampa metafora vidiniams išgyvenimams – tamsioms emocinėms būsenoms, su kuriomis susiduria pabėgėliai, ieškodami saugumo, stabilumo ir naujos prasmės svetimoje aplinkoje.
***
Ieva Baltaduonytė – šiuolaikinio vizualiojo meno kūrėja ir fotografė, kurios darbai jautriai ir drąsiai reflektuoja migracijos, tapatybės ir vidinių būsenų temas.
Baigusi fotografijos bakalauro studijas Dublino technologijų institute, Ieva 17 metų gyveno Airijoje. Pastaruoju metu sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Anykščiuose – savo senelių ir prosenelių žemėje, kuri tampa svarbia jos asmeninės bei kultūrinės tapatybės dalimi. Savo kūryboje menininkė tyrinėja migracijos patirtis ir jų psichologinį poveikį: persikėlimo traumą, gyvenimą „tarp dviejų realybių“, namų sąvoką bei vidinio ir išorinio identiteto sankirtas.
Baltaduonytės kūriniai buvo eksponuoti personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Jos vizualinė kalba išsiskiria jautrumu ir aktualumu, kviečiančiu žiūrovą į gilų kritinį dialogą su šiuolaikiniu pasauliu.
Anykščiuose Ieva savo darbus pristato pirmą kartą – tai prasmingas grįžimo momentas, kuriame susilieja asmeninė istorija ir meninė raiška.
Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Informacinis rėmėjas regiono naujienų portalas anyksta.lt ir laikraštis „Anykšta“.
