You are currently viewing Nauja paroda Bibliotekoje

Nauja paroda Bibliotekoje

Kviečiame aplankyti Emilijos Šlepetytės ir Urtės Pirugytės darbų parodą „Tarp būties formų”

Čia slypi praeities ir dabarties dialogas – subtilus, daugiasluoksnis, kviečiantis pažvelgti į save ir mus supantį pasaulį iš naujos perspektyvos.

Ši paroda – tai kelionė per tradicijas, jų transformaciją ir žmogaus tapatybės kaitą. Dvi skirtingos meninės vizijos, įkvėptos praeities palikimo ir modernios estetikos, susijungia į vieną harmoningą visumą, atskleisdamos, kaip laikas keičia ir kartu išsaugo tai, kas esame. Tradicijos čia tampa gyvos – jos kalba, kviečia permąstyti vertybes ir atrasti naują ryšį su savimi, aplinka ir kultūriniu paveldu.

Apie Emiliją Šlepetytę

Gimiau 2001 m. Ukmergėje. Mokiausi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Ukmergės meno mokykloje baigiau fleitos ir trimito specialybes, mokiausi Dailės skyriaus tikslinio ugdymo programoje. Šiuo metu esu Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno programos ketvirto kurso studentė, o trečio kurso pavasario semestrą praleidau studijuodama Aukštojoje Atėnų vaizduojamųjų menų mokykloje, ten išvykusi pagal Erasmus+ studentų mainų programą.
Nuo 2021 m. dalyvauju respublikinėse ir tarptautinėse grupinėse parodose Lietuvoje: Zabolis Art Prize 2022 laureatų paroda, tarptautinė miniatiūrų paroda „Jungtys“, konkurso Lidijos Meškaitytės premijai laimėti dalyvių paroda, Lenkijoje („ALTERNATYWY 33“ w Galerii 33), taip pat pleneruose ir kūrybinėse praktikose (instaliacijų ekspozicija Radviliškio džiazo ir šviesų festivalyje „Džiazo laužai 2023“, tarptautinis tapybos pleneras „Pavasario fragmentai“ Leonpolio dvare, respublikinis pleneras „Ąžuolų girios Dievai“ Vepriuose), eksperimentinė jaunimo paroda „Šviesos slėpynės“ , organizatorius, gatvės-atviro meno galerija „ARTerija“, Vilnius, „Menas be stogo 23“, Vilnius.
2022 m. surengiau dvi personalines tapybos parodas „Miestelis“ (Molėtų krašto muziejuje) ir „Pastebėjimai“ (Šilagalio kultūros centre ir Naujamiesčio kultūros centro dailės galerijoje), 2023 m. „Sapnai ir šešėliai“ Ukmergės kultūros centre.
2023 mano kūryba buvo įvertinta tapytojo Aleksandro Vozbino premija „Už Lietuvos istorijos aktualizavimą per lietuviškosios peizažo tapybos tradicijos tąsą ir savitą interpretaciją“.

Apie Urtę Pirugytę

Gimiau 2002 metais Panevėžyje. Mokiausi Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje, 2018 metais baigiau Panevėžio dailės mokyklą. Nuo 2021 metų studijuoju Vilniaus dailės akademijoje, įvietinto meno freskos – mozaikos specialybėje, šiuo metu esu ketvirtame kurse.
Nuo 2022 metų dalyvauju grupinėse parodose „Panorama“ Panemunės pilyje (2022 m.), Kalėdinė miniatiūrų paroda Panevėžio kultūros centre (2022 m.), „Ribos“ Nidos meno kolonijoje (2023 m.), „Meno kodas. Sinestezija“ Alytaus meno bienalė (2024 m.)
Savo pimąją personalinę parodą „Pasekmės“ surengiau Panevėžio bendruomenių rūmuose 2022 metais, 2023 metais „Pasiklydę“ Anykščių kultūros centre ir „Kai užmerki akis“ Ramygalos kultūros centre.
Dalyvauju kūrybinėse praktikose (Modernaus meno festivalis „Keturiese“ Ramygalos kultūros centre 2023 m. bei Radviliškio džiazo ir šviesų festivalis „Džiazo laužai“ 2024 m. instaliacijų ekspozicija).

TARP BŪTIES FORMŲ

„Gyvenimas gali būti suprastas tik pažvelgus atgal; tačiau jis turi būti gyvenamas į priekį.“ – Søren Kierkegaard
Ši paroda, įkvėpta danų filosofo, vieno iš Egzistencializmo pradininkų Søren Kierkegaard minties, nagrinėja sąsają tarp praeities (kaip mes ją suprantame) ir dabarties (kaip mes ją valdome). Čia susipina dvi meninės vizijos, kviečiančios pažvelgti į žmogaus tapatybės ir tradicijų raidą laiko perspektyvoje. Vienas tapybos ciklas perinterpretuoja Lietuvos tautodailininkų skulptūras – suteikia joms žmogiškus bruožus ir patalpina jas į modernaus gyvenimo paveiktą aplinką, tarsi iš praeities atklydusius veikėjus. Kitas paveikslų ciklas – remiasi ryškių spalvų ir abstrakčių formų žaismu. Įvairios figūros susiveda į žmogišką būtybę, kuri atskleidžia daugiasluoksniškas, kintančias žmogaus asmenybes – jų unikalumą ir sąsajas su vidine bei išorine aplinka. Tarpusavyje sąveikaudamos šios tapybos darbų serijos, nors ir skirtingos, bet taip pat iš savitų perspektyvų atsiremiančios į santykį tarp praeities ir šiuolaikiškumo, nagrinėja žmogaus būties formas laiko tėkmėje kintančiame pasaulyje.

„Tarp daugybės mane dominančių meno sričių, šalia profesionaliųjų menų, man svarbią vietą užima ir tautodailė. Jau ilgą laiką žaviuosi liaudies meistrų kūryba, kuri išsiskiria savo paprastumu, nuoširdumu, žmogaus rankų darbo spinduliuojama šiluma. Tapybos darbų seriją, kurią pristatau šioje parodoje, kurti įkvėpė būtent lietuvių liaudies skulptūros tradicija. Šiuose darbuose medinių drožinių formos tarsi atgyja, tapdamos mano paveikslų veikėjais, kurie atsiduria peizažų fonuose, persipina su šių dienų žmogaus veiklos sukurtais aplinkos elementais. Praeityje gilią vertybinę reikšmę turėję rankų darbo kūriniai, buvę religijos, mitologijos, pasaulėžiūros atspindžiais, dėl to sovietmečiu netgi draudžiami, dabartiniame pasaulyje tampa po truputėlį užmiršti, neįvertinami, nes retas žmogus susimąsto apie tai, kiek vertybinio palikimo, istorijos jie talpina savyje. Komponuodama liaudies skulptūrų motyvus į šiuolaikinių fragmentų turinčią aplinką ir suteikdama figūroms žmogiškų savybių siekiu atskleisti jų aktualumą ir svarbą mūsų laikais. Šie kūriniai tampa tiltu tarp praeities ir dabarties, kviečiantys žiūrovą permąstyti tradicijų reikšmę bei jų vietą šiuolaikiniame gyvenime. Per tapybos darbus noriu ne tik atgaivinti liaudies meno dvasią, bet ir priminti, kad tai, kas atrodo paprasta ir kasdieniška, gali turėti gilią kultūrinę ir emocinę prasmę. Taip tradicijos tampa ne tik praeities dalimi, bet ir gyvu pamatu, ant kurio galime kurti savo tapatybę greitai kintančiame pasaulyje. ”
Emilija Šlepetytė

„Šioje darbų serijoje per suabstraktintus žmogiškus pavidalus nagrinėju žmogaus kitimą. Šios būtybės yra sudarytos iš įvairių formų, figūrų, raštų bei spalvų. Skirtingos dalys simbolizuoja skirtingas mūsų „sudedamąsias dalis”: atsiminimus, patyrimus, emocijas, svajones ir vertybes. Kiekviena kombinacija atspindi skirtingą žmogų ir jo savitą vidinį pasaulį. Kaip ir figūros paveiksluose, žmogus gali pasirodyti fragmentuotas, tačiau galiausiai susijungia į visumą. Kiekviena detalė įgauna prasmę, prisidėdama prie bendros istorijos kūrimo. Įvairios formos išsidėsčiusios erdvėje neturi savo pastovios vietos. Kaip ir žmogus, laikui bėgant jos transformuojasi, prisitaikydamos prie besikeičiančių aplinkybių ir naujų savęs atradimų. Vis dėlto, figūros yra vaizduojamos tiek skirtingos, tiek supanašėjusios: žmogus yra tik simboliai ir fragmentai. Tai lyg metafora, atspindinti kaip modernioje visuomenėje yra lengva prarasti individualumą, sumenkinant žmogų iki stereotipų, bendrų normų ar statistikos. Šie darbai primena, kad žmogaus tapatybė yra nuolat kintanti – ji formuojasi iš praeities fragmentų, tačiau įgauna prasmę tik keliaujant per dabartį ir esant nusiteikus ateities pokyčiams.”
Urtė Pirugytė