Sausio 21 dieną 11 valandą Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje tvyrojo ypatinga nuotaika. Čia susirinko gausus būrys Knygų mėgėjų klubo „Knyginyčia“, Trečiojo amžiaus universiteto knygų mėgėjų klubo „TAU“ narių bei mokslininko, literato dr. Broniaus Šablevičiaus kūrybos gerbėjų. Susitikimas tapo ne tik pažintimi su iškilia asmenybe, bet ir prasminga švente – ši diena buvo skirta Broniaus Šablevičiaus 80-mečio jubiliejui.
Nuoširdūs padėkos žodžiai ir bičiulių sveikinimai
Renginį pradėjusi bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė bibliotekininkų bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkojo kraštiečiui už ilgametį, atsakingą ir prasmingą bendradarbiavimą su biblioteka, aktyvų dalyvavimą Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos veikloje bei reikšmingą indėlį rengiant leidinį „Anykščių tautodailininkai. Biobibliografinis žodynas“ (2024).
Ypatingai padėka išreikšta ir už Broniaus Šablevičiaus dovaną Anykščių rajono bibliotekoms – knygas „Anykščių krašto gamta“ (2024), praturtinusias filialų fondus ir paskatinusias skaitytojus dar giliau pažinti gimtojo krašto gyvąją gamtą. Direktorė taip pat akcentavo mokslininko nuoseklius Anykščių krašto gamtos tyrinėjimus, dalijimąsi žiniomis ir įžvalgomis, kurios stiprina bibliotekos, kaip kultūros ir pažinimo centro, misiją.
Jubiliatą pasveikinti atvyko ir Anykščių gyvasis klasikas – rašytojas, kraštotyrininkas Rimantas P. Vanagas su žmona Vijoleta. Jie Broniui padovanojo naujausią R. P. Vanago knygą „Artimieji“. Šilti sveikinimo žodžiai skambėjo ir iš alpinisto, kraštotyrininko Vlado Vitkausko, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos valdybos pirmininko Tautvydo Kontrimavičiaus, kraštotyrininko Artūro Šajevičiaus bei kitų bičiulių lūpų.
Citata, kviečianti susimąstyti
Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė, pristatydama svečio gyvenimo ir veiklos kelią, perskaitė naujausią Broniaus Šablevičiaus citatą, kuri, pasak autoriaus, jam šiuo metu itin svarbi:
„Negalvok. Jei galvoji – nesakyk. Jei galvoji ir sakai – nerašyk. Jei galvoji, sakai ir rašai – nepasirašinėk. Jei galvoji, sakai, rašai ir pasirašinėji – nesistebėk.“
Kodėl būtent taip galvoja autorius, jis paliko klausytojams patiems pamąstyti. Tačiau žvelgiant į jo nuveiktus darbus, sunku nesistebėti – Bronius Šablevičius per gyvenimą eina matydamas vabzdžius, augalus, paukščius ir žmones, viską fiksuoja, apmąsto, užrašo ir dosniai dalijasi su kitais.
Gyvenimo kelias: nuo istorijos iki biologijos
Bronius Šablevičius gimė Devenių kaime (Anykščių r.), mokėsi Dabužių septynmetėje mokykloje, vėliau – Buivydiškių žemės ūkio technikume, kur įgijo sodininko profesiją.
Atlikęs privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kurį baigė 1975 m.
Kurį laiką dirbęs Anykščių rajono kultūros skyriuje kultūros ir istorijos paminklų apsaugos metodininku, jis vis aiškiau suvokė, kad tai – ne jo tikrasis pašaukimas. „Aš galiu antrą kartą studijuoti – kaip žaibas trenkė ši mintis“, – prisiminė mokslininkas. Ryžtingas sprendimas pakeitė jo gyvenimą: 1977–1983 m. jis neakivaizdžiai baigė biologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, tuo metu dirbdamas Aukštaitijos nacionaliniame parke.
1993 m. Bronius Šablevičius apgynė disertaciją „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“ ir jam buvo suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis.
Erelis žuvininkas – penkiolikos metų pašaukimas
Susitikimo metu mokslininkas gyvai pasakojo apie savo tyrimus. Pradėjęs nuo vabalų ir apkeliavęs beveik visą Lietuvą, jis galiausiai atsidėjo erelio žuvininko tyrinėjimams. „Tai labai specifinis paukštis – jis minta tik žuvimis. Beveik kiekvienoje šalyje erelis žuvininkas įrašytas į Raudonąją knygą“, – pasakojo mokslininkas. Šiems tyrimams jis skyrė daugiau nei penkiolika metų: ieškojo lizdų, stebėjo paukščių elgseną, fiksavo jų balsus ir net išskyrė skirtingus balsus pagal psichologines būsenas. „Negaliu sakyti, kad šis paukštis negalvoja. Jis kontaktuoja“, – teigė tyrėjas. Už mokslinius tyrimus saugomose teritorijose, straipsnius ir knygas apie gamtą 2011 m. Broniui Šablevičiui pirmajam Lietuvoje buvo suteiktas garbingas „Gamtos riterio“ titulas.
Žodis, kuris turi prasmę
Ne mažiau įdomi ir kraštiečio literatūrinė veikla. Apie poeziją jis kalbėjo atvirai ir reikliai: „Man baisi poezija, kuri nieko nereiškia. Ji turi nešti žinią, kad žmogus suklustų.“
Ypatingą vietą jo kūryboje užima penkiaeiliai – trumpi, bet talpūs tekstai, reikalaujantys, pasak autoriaus, didelės minties koncentracijos. „Negali išsiplėsti kaip malkų krūva. Turi būti esmė, metafora, ritmas“, – dalijosi kūrybos paslaptimis mokslininkas.
Gyvenimas, vertas stebėtis
„Kas tu per vaikas – visoje familijoje tokio nėra“, – kadaise sakydavo Broniaus mama. Šiandien šie žodžiai skamba kaip pranašiška įžvalga. Broniaus Šablevičiaus gyvenimas – tai nuoseklus ėjimas paskui smalsumą, tiesą ir atsakomybę už gamtą, žodį ir žmogų.
Susitikimas Anykščių bibliotekoje tapo ne tik prasmingu jubiliejaus minėjimu, bet ir gyvu liudijimu, kad tikra kūryba ir mokslas gimsta iš drąsos keisti savo kelią ir iš gebėjimo stebėtis pasauliu.
Taip pat skaitykite straipsnį informacinio bibliotekos partnerio „Anykšta“ parengtame pranešime.
