2026 metais minimos išeivijos veikėjo profesoriaus Juozo Meškausko (1906–2010) 120-osios gimimo metinės. Tai gera proga prisiminti žmogų, kurio gyvenimas ir darbai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos medicinos, kultūros ir išeivijos istorijoje.

Juozas Meškauskas buvo gydytojas terapeutas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, medicinos istorikas ir aktyvus lietuvių visuomenės veikėjas. Gimė 1906 m. Vajėšiuose (Anykščių r.), studijavo ir dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo Medicinos fakulteto dekanas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo gydytoju ir įsitraukė į lietuvių visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą.

Profesorius paliko svarų indėlį Lietuvos medicinos istorijoje. Jis buvo iškili medicinos mokslo ir švietimo asmenybė – puikus savo srities specialistas, medicinos istorijos tyrėjas, talentingas pedagogas, aktyvus spaudos bendradarbis ir lietuviškos kultūros puoselėtojas.

Nors profesoriaus vardas Lietuvoje nėra plačiai žinomas, jo nuopelnai tautai yra reikšmingi. Greta medicininės ir akademinės veiklos jis daug dėmesio skyrė lietuvių bendruomenės telkimui išeivijoje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, rėmė leidybą, skatino jaunimo tautinį bei pilietinį ugdymą.

Už ilgametę krikščionišką visuomeninę veiklą 1987 m. popiežius Jonas Paulius II profesorių apdovanojo Šv. Silvestro ordinu – vienu aukščiausių ir garbingiausių Šventojo Sosto apdovanojimų pasauliečiams. Šv. Silvestro ordinu (lot. Ordo Sancti Silvestri Papae) pagerbiami asmenys, reikšmingai prisidėję prie Bažnyčios misijos, kultūrinės ir visuomeninės veiklos bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimo. Lietuvių tarpe šis apdovanojimas buvo retas, todėl jo suteikimas Juozui Meškauskui liudija išskirtinį profesoriaus autoritetą ir nuopelnų pripažinimą.

Religija – šviesos šaltinis žmogaus gyvenimui ir medicinai

Profesorius Juozas Meškauskas pirmiausia buvo gydytojas, medicinos mokslininkas ir pedagogas, tačiau jo asmeninės knygų kolekcijos analizė atskleidžia dar vieną itin svarbią gyvenimo pusę – gilų religingumą. Tai liudija ne tik jo straipsniai, visuomeninė veikla ar priklausymas ateitininkų organizacijai, bet ir sukauptas rinkinys, kurį dukra Marija Meškauskas perdavė Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešajai bibliotekai. Ji Anykščių bibliotekininkams patikėjo saugoti ir svarbiausią tėvo apdovanojimą – Šv. Silvestro ordiną. Tikėtina, kad Anykščių viešojoje bibliotekoje saugomas Šv. Silvestro ordinas yra vienintelis toks eksponatas Lietuvoje.

2017 metais iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą pargabentoje J. Meškausko asmeninėje kolekcijoje 669 knygos, kelios dešimtys periodinių leidinių ir daugiau kaip 300 rankraščių bei archyvinių dokumentų.

Religinio turinio leidiniai sudaro apie 22 procentus visų profesoriaus bibliotekoje saugomų knygų. Tai viena didžiausių teminių grupių visame rinkinyje. Bibliotekoje sukaupti Šventojo Rašto aiškinimai, teologiniai veikalai, religinės filosofijos knygos, Bažnyčios istorijos leidiniai, katalikiškos publicistikos rinkiniai ir išeivijoje leista religinė literatūra.

Knygose išlikę įvairūs radiniai leidžia rekonstruoti ne tik bibliotekos formavimo aplinkybes, bet ir profesoriaus ryšius su lietuvių dvasininkais bei religinės spaudos leidėjais. Daugelis leidinių buvo įsigyti prenumeratos būdu. Tarp knygų puslapių aptikta prenumeratos blankų, leidinių katalogų, užsakymų lapelių, vokų ir asmeninių laiškų.

Ypač vertingų radinių aptikta plačiai išeivijoje leistos knygų serijos „Krikščionis gyvenime“ leidiniuose. Juose išliko dokumentų, leidžiančių pažvelgti į lietuviškos katalikiškos leidybos užkulisius. Antano Rubšio veikale „Raktas į Senąjį Testamentą“(1983) rastas 1984 m. vasario 2 d. kunigo Vytauto Balčiūno laiškas profesoriui. Jame autorius išsamiai aiškina susiklosčiusią serijos leidybos ir platinimo situaciją, pasakoja apie administracinius pokyčius bei sunkumus, su kuriais susidūrė leidėjai. Kitame laiške tas pats kunigas supažindina J. Meškauską su naujuoju serijos administratoriumi kunigu Jonu Krivicku, pateikia jo biografijos faktus ir veiklos aprašymą.

Šie dokumentai šiandien reikšmingi ne tik J. Meškausko biografijai, bet ir visos lietuvių katalikiškos spaudos istorijai. Jie liudija gyvą lietuvių intelektualų, dvasininkų ir visuomenininkų bendradarbiavimą išeivijoje bei pastangas svetimame krašte išlaikyti religinį ir kultūrinį gyvenimą.

Religiniai įsitikinimai ryškiai atsispindi ir profesoriaus publicistinėje veikloje. Jis kruopščiai kaupė savo straipsnius bei išsaugotus laikraščių numerius. Ant daugelio jų paliko ranka rašytus užrašus, nurodančius publikacijų temas. Pavyzdžiui, ant 1993 m. gegužės 29 d. dienraščio „Draugas“ numerio užrašyta: „Apie lietuvių religinį gyvenimą Amerikoje“, o ant tų pačių metų rugpjūčio 31 d. numerio – „Mano straipsnis apie Popiežių Lietuvoje“. Tokie ženklai rodo, kad religijos tema jam buvo nuolatinė ir itin svarbi.

Profesoriaus santykį su tikėjimu bene geriausiai atskleidžia jo paties prisiminimai apie pasitraukimą iš Lietuvos 1944 metais. Skubiai traukdamasis nuo artėjančios sovietinės okupacijos, jis neėmė nei mokslinių darbų, nei savo disertacijos, nei kitų profesinių dokumentų. Vėliau prisiminė pasiėmęs tik vieną knygą – Naująjį Testamentą. Pasak jo, nė vienos kitos knygos jis nevertino taip, kaip šios. Šis faktas iškalbingai liudija profesoriaus vertybių sistemą ir tikėjimo svarbą jo gyvenime.

Religinio turinio knygose aptikti įrašai ir dedikacijos taip pat atskleidžia platų J. Meškausko pažinčių ratą. Vienas įdomiausių radinių – filosofo Antano Maceinos dovanota knyga „Didysis inkvizitorius“ (1946). 1947 metais autorius joje įrašė dedikaciją: „Mano mielam Prieteliui prof. Juozui Meškauskui bendram tremties likimui prisiminti.“ Šis įrašas byloja apie artimus dviejų lietuvių intelektualų ryšius, kuriuos siejo ne tik tremties patirtis, bet ir bendri katalikiškos pasaulėžiūros idealai.

Aktyvus ateitininkas

Tarp J. Meškausko bibliotekoje saugomų leidinių išsiskiria beveik dvi dešimtys knygų apie ateitininkų sąjūdį. Šie leidiniai, kaip ir daugelis kitų istorinio bei religinio turinio knygų, išmarginti pastabomis, pabraukymais pieštuku ir įvairių spalvų rašikliais. Tai liudija ne tik atidų jų skaitymą, bet ir gilų savininko domėjimąsi aptariamomis temomis. Kartu šios knygos atskleidžia ypatingą profesoriaus ryšį su ateitininkų sąjūdžiu, kurio veiklai jis skyrė reikšmingą savo gyvenimo dalį.

J. Meškauskas buvo aktyvus ateitininkų sąjūdžio narys. Už šią veiklą tarpukariu tautininkų valdžia jį buvo įkalinusi Varnių koncentracijos stovykloje. Jis rūpinosi katalikiškos minties gydytojų telkimu, įkūrė studentų medikų ateitininkų korporaciją „Gaja“ ir buvo vienas pirmųjų jos pirmininkų. 1949–1957 m. J. Meškauskas ėjo Ateitininkų federacijos tarybos pirmininko pareigas.

Gyvendamas išeivijoje profesorius palaikė ryšius su korporacijos „Gaja“ nariais, dirbo su jaunesniosios kartos ateitininkais, rašė apie korporacijos veiklą ir jos reikšmę lietuvių visuomenei. Asmeninėje bibliotekoje išlikę dienraščio „Draugas“ numeriai, kuriuose publikuoti jo straipsniai apie korporacijos „Gaja“ kūrimąsi ir gyvavimo istoriją. Viename jų, skirtame korporacijos 35-mečiui, J. Meškauskas rašė:

„Didžiausias mūsų skaičius atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Mūsų skaičius, laikas ir vieta mums leidžia ir įpareigoja darbui. Mes esame išvietinti iš savo tėvynės ir iš vietos į vietą išsivietinam ir šioj šaly. Yra augalų, kurie persodinus nuvysta ir nudžiūsta, bet yra augalų, kurie persodinami sustiprina savo šaknis ir vėliau išauga į stipresnį ir stambesnį liemenį. Norėtųsi, kad „Gajos“ korporacija, kuri švenčia 35 metų sukaktį, nesusilpnėtų, o sustiprėtų visais atžvilgiais ir, kai galutinai bus persodinta į Lietuvą, galėtų pasireikšti visu savo pajėgumu jos atstatymui ir atkūrimui“ (1). (MEŠKAUSKAS, J. Gajos korporacijos kūrimasis: trisdešimt penkerių metų sukakties proga. Draugas, 1964 m. gegužės 25 d., p. 7).

Pasak Z. Danilevičiaus, profesorius J. Meškauskas ateitininku tapo dar jaunystėje. Besimokydamas Ukmergės gimnazijoje jis neapsiribojo vien vidurinio mokslo žiniomis – nuosekliai ugdė savo pasaulėžiūrą, daug skaitė, ieškodamas atsakymų į klausimus, kurių mokytojai nekėlė ir neaptarinėjo. Taip formavosi tvirta lietuvio inteligento ir kataliko asmenybė. Jaunuolio dvasiniai ieškojimai, idealizmas ir noras tarnauti visuomenei galiausiai atvedė jį į ateitininkų organizacijos gretas (2). (DANILEVIČIUS, Z. Garbinga sukaktis: prof. dr. Juozo Meškausko 60-tai sukakčiai prisiminti. Draugas, 1966 m. rugsėjo 20 d., p. 4).

Knygose išlikę ženklai

J. Meškausko asmeninės bibliotekos knygose išlikę įvairūs ženklai leidžia atsekti jų įsigijimo istoriją. Didžioji dalis leidinių buvo prenumeruojama, dalis – gauta dovanų. Biblioteką taip pat papildė Vokietijoje karo ir pokario metais vokiečių kalba išleistos knygos.

Knygose aptikti radiniai atskleidžia bibliotekos savininko profesinius ir asmeninius ryšius. Vokiečių kalba išleistoje knygoje „Lernbuch der inneren Medizin“ (1942) („Vidaus ligų mokomoji knyga“) rasta 13 įvairių dokumentų: laiškų vokiečių ir lietuvių kalbomis, gyvenimo aprašymas su nuotrauka bei kita medžiaga, susijusi su profesoriaus Kazimiero Buinevičiaus veikla. Šie dokumentai patvirtina, kad K. Buinevičius, nepakankamai gerai mokėdamas lietuvių kalbą, prašydavo J. Meškausko perrašyti jo straipsnius ir ištaisyti kalbos klaidas. Viename laiške K. Buinevičius taip pat prašo išversti į anglų kalbą jo knygą „Über die Nierentätigkeit“ (1946) („Apie inkstų veiklą“).

Profesoriaus ryšius su tarpukario Lietuvos kariuomenės generolo Kazio Musteikio šeima liudija įrašas Stefanijos Rūkienės knygoje „Grįžimas į laisvę“ (1971). Žinoma, kad Vokietijoje, vokiečiams iš pabėgėlių stovyklos išvarius generolą su šeima, J. Meškauskas priimdavo juos nakvoti netoli Miuncheno veikusios pabėgėlių ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėjo kabinete. (3)Škiudaitė, V. Audronė. Prof. Juozo Meškausko gyvenimo kelias. Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, 2007, t. 30, p. 157–164.

Bibliotekos knygose gausu ir kitų skaitymo pėdsakų – pabraukymų, komentarų paraštėse, įvairiomis spalvomis pažymėtų ištraukų. Visa tai rodo, kad knygos profesoriui buvo ne lentynų puošmena, o kasdienio mokymosi, tyrinėjimų ir intelektinio darbo priemonė.

Apie laiką, praleistą savo bibliotekoje, profesorius rašė: „Kada aš sėdžiu savo bibliotekoj ir žiūriu aplink savo knygas, jos man sako, kad aš daug iš jų sužinojau. Ir jeigu yra tose knygose kas nors mano, tai reiškia, kad vyko svarstymas, galvojimas, sprendimas. Tai yra viso pasaulio organizmo celė. Tokių celių yra trili – trili – trilijonai. Šitos celės durys yra atviros. Pro šias duris yra šis tas išėjęs. Ši celė su savo pozityviu ar negatyviu įnašu yra kontakte su visomis celėmis. Visų celių pasireiškime, dinamikoje ir sprendime glūdi pasaulio pažanga ir egzistencija. Būkim dinamiški ir pozityviai pažangūs.“

Tyrinėjant J. Meškausko biblioteką tampa akivaizdu, kad religija jo gyvenime užėmė ypatingą vietą. Ji buvo ne tik asmeninio tikėjimo išraiška, bet ir moralinis pagrindas profesinei veiklai, visuomeniniam darbui bei lietuviškos tapatybės puoselėjimui išeivijoje. Todėl profesoriaus žodžiai, kad religija yra šviesos šaltinis žmogaus gyvenimui ir medicinai, skamba ne kaip deklaracija, o kaip viso jo gyvenimo patirties ir vertybinių nuostatų apibendrinimas.

Palikimas Lietuvai

Iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą pargabenta profesoriaus Juozo Meškausko asmeninė biblioteka ir archyvas šiandien yra neįkainojamas kultūros ir mokslo paveldas. Šis rinkinys – profesoriaus palikimas Lietuvai – atveria galimybę pažinti XX amžiaus lietuvių intelektinį gyvenimą, medicinos mokslo raidą ir lietuvių išeivijos kultūrinius ryšius.

Prof. Juozas Meškauskas mirė 2010 m. spalio 21 d. Beverli Šorese (Beverly Shores, Indianos valstija, JAV), sulaukęs 104 metų. Jo palaikai buvo kremuoti, pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Debeikių kapinėse (Anykščių r.).

1941–1944 m. J. Meškauskas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto profesorius ir paskutinis šio fakulteto dekanas. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjusių dėstyti gastroenterologiją. Tarpukariu išleido medicinos veikalus „Diabeto problema ir jo gydymas dabartiniu metu“ bei „Žalių vaisių ir daržovių dieta vidaus ligose“.

Vienu reikšmingiausių profesoriaus darbų tapo monumentali studija „Lietuvos medicinos istorija“, išleista 1987 metais. Šis veikalas iki šiol laikomas vienu svarbiausių Lietuvos medicinos istorijos tyrimų. Knygos pasirodymas išeivijoje sulaukė plataus atgarsio – ją išsamiai aptarė lietuvių išeivijos spauda, pabrėždama išliekamąją šio darbo vertę. Tai atsispindi prelato Juozo Prunskio straipsnyje „Prof. dr. Juozo Meškausko pagerbimas“ („Draugas“, 1987 m. balandžio 14 d., p. 4) ir Juozo Kriaučiūno apžvalgoje „Sveika, Lietuvos medicinos istorija“ („Draugas“, 1988 m. balandžio 16 d., p. 1–2).

Per savo gyvenimą Juozas Meškauskas paskelbė šimtus straipsnių medicinos, istorijos, religijos ir visuomenės temomis. Net ir sulaukęs šimto metų jis aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje.

Ypatingą vietą jo darbuose užėmė religijos ir medicinos santykio apmąstymai. Profesorius rašė: „Religija ir medicina turi labai daug bendro. Galima sakyti, kad abi disciplinos kartu išaugo. <…> Religija ir medicina turi reikalo su tuo pačiu objektu – žmogumi. Ir religijai, ir medicinai žmogus yra labai komplikuotas, sudėtingas. Gydytojas daugiau pažįsta materialinę žmogaus pusę, o dvasiškis – dvasinę. Gydytojas ir dvasiškis turi būti artimiausi bendradarbiai, nes jie vienas kitą papildo. Dabar yra aišku, kad mes negalime gydyti žmogaus kūno ignoruodami jo dvasinį pasaulį.“ (3) “ Meškauskas, Juozas. Religijos reikšmė gydime [rankraštis]– Cambridge, Ohio, 1956 m. gruodis. – Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Rankraščių fondas, F. 35.)

Profesorių prisiminęs Kazys Ambrozaitis rašė: „Yra žmonių, kurie pažįsta žmones tik vienu atžvilgiu, yra žmonių, kurie pažįsta ir žmones, ir gyvenimą. J. Meškauskas kaip tik buvo vienas tų, kuris pažino žmones ir juos supantį gyvenimą, todėl priėmė žmogų pilnai – su kūnu ir siela. Jis buvo stiprus savo principuose, todėl ir žmogui pagelbėti jis norėjo visapusiškai.“ (4) AMBROZAITIS, Kazys. Medicina yra ir mokslas ir menas: dr. Juozui Meškauskui – 85 metai. Draugas, 1991, liep. 23, p. 3–4.

Šiemet minint profesoriaus Juozo Meškausko 120-ąsias gimimo metines prisimename ne tik talentingą gydytoją, mokslininką ir pedagogą, bet ir žmogų, kurio sukauptas dvasinis bei intelektinis palikimas tebėra reikšmingas Lietuvos mokslo ir kultūros istorijai.

Kviečiame apsilankyti Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje parengtoje parodoje „Juozas Meškauskas – palikęs pėdsaką Lietuvos medicinos istorijoje“. Joje eksponuojamos knygos, rankraščiai, fotografijos ir kiti dokumentai iš profesoriaus asmeninės bibliotekos bei archyvo, sugrįžusių iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą. Šis išsaugotas ir bibliotekai patikėtas palikimas šiandien yra vertingas šaltinis tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems Lietuvos medicinos, kultūros bei išeivijos istorija.

Paroda veiks nuo 2026 m. birželio 26 d. iki rugpjūčio 31 d.

Audronė BEREZAUSKIENĖ
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja