Iki kovo 7 dienos bibliotekoje eksponuojama Onutės Dubakaitės ir Artūro Rožkovo jungtinė paroda „Vieneri metai be David Lynch“.
Parodos pristatymas vyks vasario 12 d. 18 val. Dalyvaus Onutė Dubakaitė
Onutė Dubakaitė
Derindama grafikos meno, rastų vaizdų ir piešimo elementus, kūrėja tyrinėja prisiminimus, absurdą ir asmenines mitologijas, įpintas į kolektyvinę istoriją.
Baigusi Grafikos ir Keramikos studijas, šiuo metu Ona daugiausia dėmesio skiria koliažui ir mišriai technikai, dirbdama su senoviniais sovietiniais žurnalais, senelių rūsio radiniais. Su šia technika ji kuria vaiduokliškas figūras, sapniškus buitinius vaizdus, kurie naikina ribą tarp praeities ir dabarties, realybės ir įsivaizdavimo. Jos menas kviečia žiūrovus žvilgtelėti į keistą veidrodį – tokį, kuris atspindi realybę, kuri yra ir labai asmeniška, ir kartais šiek tiek šiurpi.
David Lynch 78: 2025 Sausio 12 užverčiu paskutinį „Sapnų kambario“ puslapį. Sausio 16 perskaitau apie David Lynch mirtį. Sausio 19 pradedu 78 darbų seriją Lynch’ui atminti. Kiekvienai dienai skiriamas vis kitas sufleruojantis žodis ar žodžių darinys iš David Lynch kūrybos, suteikiantis idėjos pradžią būsimam koliažui.
Artūras Rožkovas
Menininkas, kuris savo kūrybą apibūdina, kaip nuoširdžią vištos kojos, kreivos akies, ožio kanopos techniką, įtakotą pasaulio folkloro, pasąmonės srauto, elitizmo neigimo ir kataligės (nenumaldomas kačių piešimo noras). Kurti jį skatina kosminė nežinomybė, keistos nuojautos, gamta, minkštas ir kietas rokas bei draugai. Motyvai visokie: kaukės, mitinės būtybės, jūra, meilė ir šviesus liūdesys. Ir pakomentuoja, kad nežino kodėl. Spėju, kad žino ir nors žodžių bei iškalbos jam niekada nepritrūksta, priežastims surašyti prireiktų begalybės lapų ir tai vis tiek nepapasakotų, nepadovanotų tiek minčių, kiek jo darbai, o ir žodžiai, beje, tam nepakankami.
Jei nežinočiau, tikriausiai spėčiau, kad skirtingomis technikomis atlikti darbai – skirtingų menininkų. Grafikoje ryškiausios spalvos kuria tobulo ir nekalto, įvairiomis būtybėmis ir objektais apgyvendinto pasaulio įspūdį, bet žvilgsniui keliaujant pastebimi realų ir žiaurų pasaulį išduodantys ženklai. Kartais matai daugiau, kartais mažiau – kiek valios ir pasiryžimo kristi gilyn turi. Asambliažuose pasauliai paprastai tamsesni, kupini mirties nuojautos, gamtos dominavimo, dažnai sarkazmo, sumaišyto su ironišku požiūriu į seksualumą ar poravimosi ritualus prieskoniais. Viena naujausių kūrybos krypčių – įvairiausių pasaulio genčių kultūrų įvaizdį perteikiančios kaukės, namų sergėtojai ar baubukai, kol kas – ar kai kurios – bevardės dievybės.
Nuo pasaulio Artūras ginasi panirdamas į muziką, kuri jam ne mažiau svarbi nei kūryba, kartodamas jos ritmus savo darbuose, bendravimu su žmonėmis, kuriems sugeba atleisti ir piktai nesenti… Nevaikiškai giliu ir intelektualiu humoro jausmu, tuo pačiu neprarasdamas vaikams būdingo optimizmo ir tikėjimo kažkuo geru. Matyt, nenuostabu, kad didžiausi Artūro kūrybos gerbėjai ir kritikai yra mažieji – nepaisant patosiško šio sakinio tono, nepaisant to, kad jo darbais nukabintos daugelio šviesių, mąstančių, kuriančių ir jau suaugusiųjų namų sienos.
