2026 m. pasirodė pirmasis Liudvikos Didžiulienės-Žmonos kulinarijos knygos „Lietuvos gaspadinė“ vertimas į anglų kalbą – The Lithuanian Housewife (Lietuvos Gaspadinė ). Knygą 2025 m. išvertė, pratarmę, pastabas ir paaiškinimus parengė bei knygos viršelio dizainą sukūrė autorės proanūkis Peter Mosinskis. Jam šis darbas tapo ir pagarba šeimos istorijai. Vertime išsaugota autentiška XIX a. kalba ir originalo dvasia, o leidinys atskleidžia ne tik to meto receptus, bet ir Lietuvos buities, kultūros bei tradicijų istoriją.

Angliškas knygos vertimas parengtas remiantis 1903 m. Tilžėje P. Mikolainio išleistu Liudvikos Didžiulienės-Žmonos knygos „Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ leidimu, kuris Jungtinėse Amerikos Valstijose yra viešojo naudojimo (public domain). Knygą 2026 m. Long Byče, Kalifornijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), išleido leidykla Bixby Rose Press.

Knygos vertimas – tai reikšmingas įvykis Lietuvos kulinarinio paveldo istorijoje. Šis leidimas yra pirmasis plačiajai auditorijai prieinamas „Lietuvos gaspadinės“ vertimas į anglų kalbą.

Pirmą kartą originali Žmonos knyga, išleista 1893 m. lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, laikoma pirmąja žinoma kulinarijos knyga lietuvių kalba. Ji yra ne tik receptų rinkinys, bet ir vertingas XIX a. pabaigos Lietuvos buities, maisto kultūros, kalbos bei kasdienio gyvenimo istorijos šaltinis.

Vertimas – ir šeimos istorijos tąsa

Angliškos knygos pratarmėje vertėjas Peter Mosinskis pasakoja, kad šis vertimas jam buvo ne tik profesinis, bet ir labai asmeniškas projektas. Liudvika Didžiulienė-Žmona yra jo prosenelė iš tėvo pusės, todėl darbas su jos tekstu tapo pagarbos šeimos istorijai ir autorės palikimui ženklu.  2017 m., lankydamasis Anykščiuose, vertėjas savo rankose laikė ankstyvąjį „Lietuvos gaspadinės“ leidimą, saugomą Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje, taip pat aplankė autorės namą-muziejų Griežionėlėse (Anykščių r.). Būtent tuomet jam gimė sumanymas šį istorinį leidinį padaryti prieinamą anglakalbiams skaitytojams.  Apie šios idėjos pradžią Peter Mosinskis rašo:  „Kai 2017 metais (tai nebuvo mano pirmoji kelionė) atvykau į Lietuvą ir atradau šį istorinį ryšį tarp maisto, rašymo ir savo šeimos istorijos, mano širdyje buvo pasėta sėkla. Apsilankymas Anykščių bibliotekoje, kurioje taip pat saugoma mano močiutės Halinos Didžiulis-Mošinskis knygų kolekcija, galutinai sustiprino mintį, kad su šia knyga turiu nuveikti kažką prasmingo. Tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Atrodė, jog visas mano kelias vedė į šį tašką, o kultūros, maisto, šeimos, istorijos ir rašymo gijos susipynė į vieną. Pamačiau grožį šiame ieškojimų kelyje ir galimybę geriau pažinti tai, kas čia slypi“.

Didžiausias iššūkis – išsaugoti XIX amžiaus dvasią

Pasak vertėjo, didžiausias iššūkis buvo ne tik tiksliai perteikti tekstą anglų kalba, bet ir išlaikyti autentišką XIX a. receptų kalbą bei stilių. To meto receptai gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių – jie pateikti ilgais aprašymais, juose vartojami šiandien nebenaudojami matavimo vienetai, o patiekalai gaminti be dabar įprastų virtuvės prietaisų. Vertėjas sąmoningai nusprendė šių ypatybių nekeisti, nes jos yra neatsiejama istorinio dokumento dalis. Nors vertimo procese buvo pasitelktos ir šiuolaikinės technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, svarbiausiu principu išliko pagarba originaliam tekstui ir jo istoriniam kontekstui.

Knyga – ne tik apie receptus

Pratarmėje Peter Mosinskis pabrėžia, kad „Lietuvos gaspadinė“ yra kur kas daugiau nei kulinarijos knyga. Joje atsiskleidžia XIX a. Lietuvos kasdienybė, šeimos tradicijos, buitis ir kultūrinė atmintis.Vertėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad, skaitant tekstą, neišvengiamai susiduriama su ano meto visuomenės nuostatomis. Kai kurios teksto vietos šiandien gali atrodyti problemiškos, ypač kalbant apie žydų bendruomenę. Tačiau jos liudija istorinį kontekstą ir kartu primena, kokią reikšmingą įtaką Lietuvos virtuvei turėjo skirtingų tautų kulinarinės tradicijos.

Vertėjas apie save ir rašymą

Pratarmėje Peter Mosinskis pasakoja ir apie savo kelią į rašymą: „Pats rašyti pradėjau ketvirtoje klasėje – rašiau dienoraštį ranka, nors ir nereguliariai. Vidurinėje mokykloje rašymas įgavo naują prasmę ir tapo nuolatiniu įpročiu. Vėliau atsirado vadinamasis „Web 2.0“ ir tinklaraščiai, todėl pradėjau rašyti asmeninį tinklaraštį–dienoraštį. Po kelerių metų, turėdamas seną „BlackBerry“ telefoną, jį paverčiau pagrindine savo rašymo priemone – juo fiksuodavau keliones, nuotykius ir gyvenimo pakilimus bei nuosmukius. Man patinka rašyti ranka (ir iki šiol manau, kad tai labai vertingas procesas), tačiau rašymas kompiuteriu ar mobiliuoju įrenginiu turi tiek daug privalumų – jį lengva pasiimti su savimi, viskas pasiekiama ir patogu naudoti.“

Maisto gaminimas – būdas užmegzti ryšį

Pratarmę vertėjas baigia mintimi, kad rašymas ir maisto gaminimas turi daug bendro – abu yra kūrybos, mokymosi ir patirties perdavimo būdai. „Rašymas yra kūrybinis procesas, o maisto gaminimas – ne kitoks. Gerai gaminti išmokstame mokydamiesi, praktikuodamiesi ir bandydami bei klysdami. Mokomės sekdami, mėgdžiodami ir savaip pritaikydami tų žmonių darbus, kurie noriai dalijasi savo žiniomis. Tikiuosi, kad ši knyga taps atspirties tašku norint suprasti, kaip maisto gaminimas (ypač lietuviškas) atrodė prieš 132 metus. Taip pat tikiuosi, kad ji paskatins susimąstyti, koks skirtingas šiandien yra mūsų pasaulis ir kartu kiek daug jame liko nepakitusio: mes vis dar gaminame maistą. Vis dar valgome drauge, naudodami daugumą tų pačių ingredientų. <…> Mes galime tiek daug vieni iš kitų išmokti, o ar yra geresnis būdas užmegzti ryšį nei per tai, kas mums teikia tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo?“, – pažymi Peter Mosinskis.  Autorius tikisi, kad angliškas leidimas padės iš naujo atrasti „Lietuvos gaspadinę“ ne tik kaip seniausią lietuvišką kulinarijos knygą, bet ir kaip svarbų Lietuvos kultūros bei kulinarinio paveldo liudijimą.

Išlaikyta originalo dvasia

Peter Mosinskis angliškame leidime skyrių ir receptų pavadinimus pateikia originalo (lietuvių) kalba – skliaustuose arba kursyvu. Vertėjo pastabos ir paaiškinimai pateikiami laužtiniuose skliaustuose. Knygos viršelis sukurtas klasikiniu, XIX a. leidinius primenančiu stiliumi. Gelsvame fone iliustracijos – kopūstas, javų varpa, garuojantis dubuo ir butelis – simbolizuoja tradicinę lietuvišką virtuvę bei žemės ūkio produktus. Viršelyje pabrėžiama istorinė leidinio reikšmė – tai pirmosios lietuvių kalba išspausdintos kulinarijos knygos vertimas į anglų kalbą. Leidinys išleistas ribotu tiražu ir nėra platinamas komercinėje prekyboje.   L. Didžiulienės-Žmonos receptų knygą anglų kalba su vertėjo Peter Mosinskis  autografu galima rasti Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje.

                                                                                    Audronė BEREZAUSKIENĖ

                                                AVB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja