Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyrius lankytojus pasitinka su Pupų Dėdės jubiliejui skirtu kampeliu. Čia galima pamatyti knygą apie Pupų Dėdę, pasidžiaugti jo išleista kraštotyros knyga „Anykščiai“ (1928) ir susipažinti su prof. Antano Tylos rankraščiu, skirtu Petro Biržio–Pupų Dėdės literatūriniam palikimui.

2026-ieji žymi Petro Biržio – legendinio Pupų Dėdės – 130-ąsias gimimo metines. Tai gera proga prisiminti žmogų, kurio gyvenime susipynė Lietuvos savanorio ir karininko, mokytojo ir žurnalisto, žvalgybininko ir kraštotyrininko, rašytojo, radijo žmogaus, teatro kūrėjo, estrados artisto bei kino aktoriaus vaidmenys. Petro Biržio gyvenimo kelias buvo toks įvairus, kad vien Pupų Dėdės vardu jo apibūdinti būtų per maža. Tačiau būtent šis vardas tapo jo kūrybinio palikimo simboliu.

Petras Biržys gimė 1896 m. rugpjūčio 22 d. Liudiškių kaime, Anykščių krašte, gausioje valstiečių šeimoje. Jo tėvas Dominykas Biržys (1859–1935) buvo kilęs iš Storių, motina Anelė Dambrauskaitė-Biržienė (apie 1860–1933) – iš Vaitutiškių. Šeima vertėsi žemdirbyste.

Vaikystė, karas ir kelias į Lietuvą

Petro Biržio vaikystė nebuvo rami. Po 1905 m. revoliucinių įvykių jo tėvui, gelbėjantis nuo persekiojimo, teko bėgti į Ameriką. Petras augo su motina, mokėsi Utenos pradžios mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais jo gyvenimas, kaip ir daugelio lietuvių, persikėlė į Rusiją. Ten jis mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, o 1917 m. baigė šešių klasių Maskvos komercinę mokyklą. Tačiau svarbiausias jo gyvenimo posūkis įvyko kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei.

1918 m. Petras Biržys grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenoje. Jis įsitraukė į visuomeninį ir politinį gyvenimą, buvo vienas jaunimo laikraščio „Pavasaris“ leidėjų, laikėsi krikščionių demokratų pažiūrų.

Lietuvos savanoris ir karininkas

1919 m. Petras Biržys savanoriu įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę ir pradėjo tarnybą Vilniaus batalione. Tais pačiais metais jis buvo pasiųstas mokytis į Karo mokyklą Kaune. Karinė karjera klostėsi sparčiai. P. Biržys baigė Karo mokyklą pėstininkų vyresniojo leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas į 2-ąjį atsargos batalioną. Čia jis buvo ne tik kulkosvaidžių kuopos jaunesnysis karininkas, bet ir švietimo komisijos pirmininkas, organizavo karinių dalinių švietimo komisijų atstovų suvažiavimą ir jam pirmininkavo. 1920 m. jis tarnavo Aukštojoje Panemunėje, vėliau – Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje. 1920 m. lapkričio 8 d., jo paties prašymu buvo atleistas iš tarnybos Žvalgybos skyriuje.

Už savanorystę ir indėlį kuriant Lietuvos valstybę Petras Biržys 1928 m. buvo apdovanotas Savanorio-kūrėjo medaliu.

Mokytojas, studentas ir slaptasis agentas

Išėjęs į atsargą, P. Biržys pasuko švietimo keliu. Nuo 1921 m. jis dirbo mokytoju Alovės (Alytaus r.) pradžios mokykloje, Pagėgiuose vedė Lietuvos valdžios organizuotus lietuvių kalbos kursus, o iki 1925 m. Radviliškio geležinkelio vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

1924–1927 m. jis studijavo Humanitarinių mokslų fakultete Kaune – literatūrą ir teologiją. Tuo pat metu jo gyvenime buvo ir dar viena, ilgą laiką mažiau žinoma veiklos sritis: jis buvo politinės policijos slaptasis agentas, turėjęs slapyvardį Rytas.

P. Biržio biografija tuo ir išskirtinė – joje sunku rasti vieną aiškią profesinę tapatybę. Jis nuolat keitė veiklos sritis, ieškojo naujų erdvių ir, atrodo, visur stengėsi būti aktyvus.

Kelionės ir susitikimai su pasaulio lietuviais

1926 m. Petras Biržys pusę metų keliavo po Pietų Ameriką – Braziliją, Urugvajų ir Argentiną. Tokios kelionės tarpukario Lietuvoje buvo ne tik asmeninis nuotykis. Jos leido pažinti užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenes, jų kultūrinį gyvenimą ir emigracijos patirtį. 1929 m. jis vėl išvyko į Ameriką. Šį kartą – kaip artistas. Kartu su muziko Antano Vanagaičio suburta vodevilio trupe „Dzimdzi-drimdzi“ jis koncertavo ir aplankė apie penkiasdešimt lietuvių kolonijų.

Gimsta Pupų Dėdė

Grįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. Petras Biržys daugelį metų Kauno radiofone vedė populiarią pusiau folklorinę satyrinę laidą „Pupų Dėdės pastogėje“. Joje skambėjo humoras, satyra, dainos, pasakojimai ir liaudiška išmintis. Pupų Dėdė tapo išskirtiniu sceniniu personažu. Su armonika rankose Petras Biržys išvaikščiojo kone visą Lietuvą, koncertavo miestuose ir miesteliuose, atliko humoristinius bei satyrinius kupletus. Jis mokėjo kalbėti žmonėms suprantama kalba ir juoktis iš kasdienybės, valdžios, visuomenės ydų bei žmogiškų silpnybių. Tai buvo humoras, kuris ne tik linksmino. Kandus žodis dažnai tapdavo visuomenės veidrodžiu. Galbūt todėl P. Biržys neįtiko nė vienai valdžiai: jo satyra buvo pernelyg laisva ir pernelyg taikli, kad visada būtų patogi. P. Biržys koncertavo ir kartu su Rozaliute – Anele Sadauskaite. Vėliau jo kūrybinėje aplinkoje svarbią vietą užėmė ir Marceliutė – Marija Juškevičiūtė.

Žurnalistas, leidėjas ir kraštotyrininkas

Petras Biržys visą gyvenimą daug rašė. Įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose jis dažnai pasirašinėjo Liūdiškiečio slapyvardžiu. 1921 m. redagavo pėstininkų pulko žurnalą „Skydas“, 1926–1927 m. – karininkų žurnalą „Kardas“, rengė įvairius vienkartinius ir tęstinius leidinius: „Gediminietį“, „Lietuvos karo invalidą 1918–1920 m.“, „Radijo bangas“. 1935 m. savo lėšomis pradėjo leisti mėnesinį humoro ir satyros žurnalą „Pupų Dėdė“. Per metus pasirodė dvylika jo numerių. Tai buvo dar vienas bandymas humorą paversti savarankiška kultūrine tribūna.

Ypač svarbus Petro Biržio indėlis į Lietuvos kultūrą yra jo kraštotyros darbai. Akiro slapyvardžiu 1927–1937 m. jis išleido seriją „Lietuvos miestai ir miesteliai“. Šiose kraštotyros apybraižose ir monografijose sukaupta vertinga medžiaga apie Lietuvos vietoves, jų žmones, istoriją ir kultūrinį gyvenimą. Jis parašė knygas apie Vyžuonas, Anykščius, Taujėnus, Alytaus, Biržų, Kėdainių ir Marijampolės apskritis. Buvo susiruošęs rašyti lietuvių teatro istoriją, tačiau spėjo išleisti tik pirmąjį jos lanką – „Lietuvos teatras: medžiaga istorijai“.

Platus kūrybos laukas

P. Biržio kūrybinis palikimas – labai įvairus. Jis rašė eilėraščius, kūrė biografinius leidinius, etnografines apybraižas, kraštotyros monografijas, humorą ir satyrą. Tarp svarbiausių jo leidinių – poezijos rinkinys „Sielos sparnai“, eilėraščių knyga „Karo metu“, biografinis leidinys „Karininkas Antanas Juozapavičius“, kraštotyros darbai „Vyžuonos“, „Anykščiai“, „Taujėnai“, „Alytaus apskritis“,

„Biržų apskritis“, „Kėdainių apskritis“, „Marijampolės apskritis“. Jo interesai aprėpė ir etnografiją – jis išleido apybraižą „Kaimo vestuvininkai“, taip pat humoristinį ir satyrinį leidinį „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės“.

Petras Biržys buvo ir dailininkas – nutapė nemažai paveikslų. Dar vienas jo veiklos liudijimas – įrašai. 1927–1938 m. jis įdainavo ir įgrojo 31 patefono plokštelę, išleistą Rygoje, Berlyne, Niujorke ir Londone.

Teatras, karas ir pokario scena

1942 m., Antrojo pasaulinio karo metais, Kauno senamiestyje Petras Biržys įkūrė pramogų teatrą „Pupų Dėdės pastogė“. Tačiau karo metai jam buvo sunkūs. 1941 m. ir vėliau jis buvo suimtas bei kalinamas. Po karo P. Biržys persikėlė iš Kauno į Vilnių ir dirbo Lietuvos filharmonijos artistu. Jis rengė radijo valandėles, koncertavo po Lietuvą. Jo trupėje dirbo tokios scenos asmenybės kaip Antanas Šabaniauskas ir gitaristas Antanas Zabulionis.

Pupų Dėdės veikla tęsėsi ir kine. Pokariu jis sukūrė vaidmenis keliuose lietuviškuose filmuose: „Tiltas“, „Kol nevėlu“, „Žydrasis horizontas“, „Kai susilieja upės“, „Kalakutai“ ir „Julius Janonis“.

Nutildytas senatvėje

Maždaug 1950 m., uždraudus viešinti Pupų Dėdės kūrybą, prasidėjo skaudžiausias Petro Biržio gyvenimo laikotarpis. Žmogus, kurio balsą ir humorą buvo pažinojusi visa Lietuva, senatvėje skurdo, buvo pamirštas ir apleistas. Tai vienas liūdniausių jo gyvenimo paradoksų. Žmogus, jaunystėje tarnavęs kuriamai Lietuvos valstybei, rašęs knygas apie Lietuvos miestus ir miestelius, daugelį metų linksminęs visuomenę, vėliau pats atsidūrė užmarštyje.

Petras Biržys mirė 1970 m., palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.

Petras Biržys – Pupų Dėdė – ir po 130 metų lieka gyvas Lietuvos kultūros atmintyje kaip žmogus, kurio gyvenimas buvo toks pat margas, gyvas ir nenuspėjamas kaip jo paties kūryba.

Parengė 
Audronė BEREZAUSKIENĖ
AVB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja