„Gražu ir miela, kad turime tokį kraštietį. Neįvertintą, žemintą, bet geros širdies. Šis žmogus vertas paminėjimo. Tai buvo visai kita mokykla. Iš tokių asmenybių mums reikia mokytis. Tegu jo dvasia gyvena mumyse“, – tokiais žodžiais apie poetą, dramaturgą, aktorių ir kraštietį Kazį Inčiūrą kalbėjo klubo „Knyginyčia“ narys Romas Pačinskas.
Šie žodžiai bene geriausiai apibūdino spalio 6-ąją Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje vykusią popietę, skirtą K. Inčiūros 120-osioms gimimo metinėms. Į ją susirinko gausus Knygų mėgėjų klubo „Knyginyčia“ būrys ir Trečiojo amžiaus universiteto skaitytojų klubo „TAU“ atstovai. Renginio metu apie rašytoją buvo ne tik kalbama – jo kūryba buvo skaitoma, prisimenama, atrandama iš naujo.
Asmenybė, kurioje tilpo scena, literatūra ir gyvenimo išbandymai
K. Inčiūra (1906–1974) – įvairiapusė asmenybė: poetas, prozininkas, dramaturgas, aktorius, radijo diktorius ir Gulago kalinys. Anykščių krašte, Vidugirių kaime gimęs kūrėjas, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, baigė Valstybės teatro vaidybos studiją, teatre sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų, apie dešimt metų dirbo radijo diktoriumi Kaune ir Vilniuje. Jis rašė eiles, apsakymus, dramas, libretus operoms ir buvo laikomas vienu iš tautinio romantizmo atstovų. Tačiau K. Inčiūros gyvenimo istorijoje būta ir skaudžių išbandymų. Neįtikęs sovietinei valdžiai rašytojas buvo nuteistas 25-eriems metams nelaisvės ir įkalintas Sverdlovsko srities lageriuose. Tarpininkaujant rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, bausmė buvo sutrumpinta. Po penkerių nelaisvės metų K. Inčiūrai buvo leista sugrįžti į gimtąjį kraštą.
Popietės dalyviams buvo svarbu ne tik prisiminti šiuos biografijos faktus, bet ir pažvelgti į žmogų, slypintį už jų.
Paroda, leidinys ir laiškai, išsaugoję žmogaus balsą
Renginio metu pristatyta paroda „Kazys Inčiūra: scenos žmogus ir rašytojas“. Joje eksponuojamos K. Inčiūros knygos, eilėraščių tekstai, straipsniai periodiniuose leidiniuose, nuotraukos ir kita medžiaga, leidžianti iš arčiau pažinti kūrėją. Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė dalijosi prisiminimais apie prieš du dešimtmečius Anykščių viešojoje bibliotekoje išleistą knygą „Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą“, skirtą tuo metu minimoms rašytojo 100-osioms gimimo metinėms. Šis leidinys – tarsi iš daugybės balsų sudėtas K. Inčiūros portretas. Jame publikuojami poeto dukterėčių Aldonos Inčiūraitės-Samuolienės ir Irenos Uzdrienės atsiminimai, rašytojų Kęstučio Arlausko ir Antano Drilingos pasakojimai, bibliotekininkių prisiminimai apie Anykščiuose vykusius literatūros renginius, kuriuose dalyvavo poetas. Ypač vertingi K. Inčiūros laiškai, rašyti bibliotekos darbuotojoms 1967–1974 metais. Juose atsiskleidžia ne tik kūrėjo mintys, bet ir jo bendravimo kultūra, pagarba žmogui, knygai ir kultūrai. Leidinyje taip pat spausdinami profesorės Aldonos Prašmantaitės, ilgametės lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Onos Bartulytės, žurnalistės Kristinos Grabytės ir rašytojų Mildos Telksnytės bei Vygando Račkaičio ir kitų autorių straipsniai.
Prisiminimai, kurie sugrąžino į praeitį
Klubo „Knyginyčia“ narė Romualda Bražėnienė prisiminė laiką prieš dvidešimt metų, kai dirbo Anykščių viešojoje bibliotekoje ir buvo rengiama knyga „Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą“. Ji pasakojo, kaip tuo metu bibliotekininkės kruopščiai rinko medžiagą, tikslino rašytojo gyvenimo faktus ir rūpinosi, kad kuo daugiau prisiminimų išliktų ateities kartoms.
R. Bražėnienė pasidžiaugė, kad jos publikacija „Vašuokėnuose prisimintas sielos menininkas Kazys Inčiūra“ pateko į šį leidinį. Renginyje ji perskaitė poeto eiles apie meilę Lietuvai.
Susitikimo metu Kazio Inčiūros kūrybą skaitė visi knygų mylėtojai – „Knyginyčios“ nariai. Skambėjo K. Inčiūros eilės iš poezijos rinkinių „Stirnų šaltinis“ (1979), „Akmenys verkia“ (1996) ir leidinėlio „Nelaisvės psalmės“ (1997). Skaitant jo eiles, buvo galima pajusti ne tik poeto meilę gimtajam kraštui, bet ir žmogaus, patyrusio nelaisvę bei pažeminimą, vidinę stiprybę.
„Norėjosi nusiauti batus ir pereiti per rasotą žolę“
Ypač jaukiai renginį papildė asmeniniai prisiminimai. Fotografas Alfredas Motiejūnas pasakojo, kaip 1984 m. kartu su Anykščių rajono paminklosaugininkais važinėjo po kaimus ir atsidūrė K. Inčiūros gimtajame Vidugirio kaime. „Įvažiavom į Kazio Inčiūros namų kiemą ir mus pasitiko moteris, kuri tame name gyveno ir prižiūrėjo muziejų“, – prisiminė klubo „Knyginyčia“ narys. A. Motiejūno atmintyje iki šiol išliko rašytojo darbo stalas, apkrautas knygomis, ant jo stovinti stalinė lempa ir didžiulė asmeninė biblioteka. Atrodė, tarsi šeimininkas ką tik būtų atsikėlęs nuo stalo ir trumpam išėjęs. Tačiau labiausiai fotografą sužavėjo pati sodyba.
„Norėjosi nusiauti batus ir pereiti per rasotą žolę. Ta vieta man dažnai sapnuojasi“, – sakė A. Motiejūnas.
Jo prisiminimą papildė klubo narys Valentinas Genotis: „Ir man teko būti prie poeto K. Inčiūros gryčios.“
Tokios detalės popietėje K. Inčiūrą priartino ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip žmogų, kurio gyvenimo vietos, daiktai ir aplinka dar gali išlikti gyvi kitų žmonių atmintyje.
Tie patys eilėraščiai – skirtingi balsai
Bibliotekininkės Edita Stiklinskaitė ir Ligita Matulienė bei klubo „Knyginyčia“ narė Alma Valantinienė perskaitė tą patį K. Inčiūros eilėraštį „Tėvynės šauksmas“. Tačiau skambėjo jis tarsi skirtingi eilėraščiai. Viename variante daugiau dėmesio skiriama Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui ir Lietuvai, kituose – Anykščiams ir dėkingumas rašytojui Antanui Vienuoliui-Žukauskui. Skirtingi tekstų variantai paskatino renginio dalyvius pastebėti, kaip kūrinys gali keistis, įgaudamas kitą skambesį, akcentą ir nuotaiką. E. Stiklinskaitė taip pat pristatė mažiau žinomą K. Inčiūros gyvenimo pusę – jo motinos Eleonoros Rimavičiūtės-Inčiūrienės kūrybą. Ji perskaitė eiles, kurios tarpukariu buvo spausdinamos sūnaus redaguojamame savaitraštyje „Vienybė“.
Popietė, kuri nesibaigė užvėrus parodos duris
Klubo „Knyginyčia“ ir klubo „TAU“ narių susitikimas – buvo renginys, kuriame susitiko knygos, poezija, krašto istorija ir gyvi žmonių prisiminimai. Kalbėdami apie K. Inčiūrą, renginio dalyviai prisiminė ir tai, kiek daug gali išsaugoti biblioteka – knygas, laiškus, nuotraukas, rankraščius, pasakojimus ir net žmogaus balsą, atėjusį iki mūsų per kelias kartas.
Prie arbatos puodelio pokalbiai apie K. Inčiūrą, jo kūrybą ir literatūrą dar ilgai nesibaigė. Susirinkusieji džiaugėsi bendryste, dalijosi mintimis ir į namus iškeliavo su naujais atradimais bei dar kartą pajutę, kad krašto kultūra gyva tol, kol ją prisimename, skaitome ir pasakojame kitiems.
