Rugsėjo 29 d. Istorijų dvarelyje pristatyta Vytauto V. Landsbergio knyga „Bevardžio sagos“. Tai – pirmoji autoriaus prozos knyga suaugusiems, jau pelniusi „Metų knygos rinkimų 2025“ Metų prozos laureatės vardą. 

Renginį moderavo menotyrininkės ir filosofės, seserys Alma ir Inga Laužonytės. Pokalbį vedusios moterys dalinosi savo potyriais skaitant knygą, jos kėlė klausimus, dalinosi įžvalgomis. Diskusijai besivystant knyga buvo pakrikštyta „Partizanų mito“ nešėja. Kol dar nespėjote pasipiktinti, skubame paaiškinti: nors mitas laikomas liaudies vaizduotės kūriniu, šis epitetas čia pritinka. Diskusijos dalyviai sutarė, kad svarbius įvykius, istorijas paversti mitais priimtina tam, kad istorijos išliktų aktualios amžiams, artimos ir pasakojamos iš kartos į kartą. Norite sužinoti plačiau? 

Vytautas V. Landsbergis pasakojo, kad seniau kapinėse paminklai tyčia buvo statomi mediniai. Medinis paminklas gyvuoja apie 80-imt metų. Tiek, kiek apytiksliai gyvuoja trečioji karta – mirusiojo anūkai, kurie dar turi gyvą atmintį apie išėjusįjį Anapilin. Kai nebelieka gyvųjų prisiminimų, kai nebelieka įrašo paminkle, tuomet ir dūšelei būdavo leidžiama ilsėtis.  

Žiūrovas iš salės paklausė autoriaus ar gali būti, kad ateinanti karta bus „medinio paminklo“ karta partizanų atžvilgiu ir jau niekas neprisimins, nevertins partizanų darbų, jų aukos. Buvo nutarta, kad ne, jei dar pamenantys partizanų žygdarbius, jų gyvenimiškas istorijas pavers mitu. Tad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar prisidėsime prie miško brolių atminimo išsaugojimo – pasakokime partizanų istorijas, skaitykime jas ir paverskime mitu. Lai jos skamba garsiai, išlieka ilgam.