Naujienos

Profesoriaus Antano Tylos asmeninės bibliotekos atodangos

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje organizuota paroda „Profesoriaus Antano Tylos asmeninės bibliotekos atodangos“. Paroda surengta prisiminti mokslininką istoriką, publicistą, visuomenininką prof. Antaną Tylą (1929–2018) ir atverti duris į jo asmeninę biblioteką, kuri po profesoriaus mirties perduota saugoti Anykščių viešajai bibliotekai.

Paroda veiks ištisus metus, lankytojai galės susipažinti ne tik su žymaus anykštėno buvusioje namų bibliotekoje sukauptais leidiniais, išleistais nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradžios bei bibliotekos savininkui dovanotomis knygomis su įrašais, bet ir pamatyti mokslininkui įteiktas padėkas bei garbės raštus, gautus įvairius diplomus, ranka rašytus pranešimų tekstus, įvairių straipsnių rankraščius lietuvių bei užsienio kalbomis.

Priminsime, kad buvusio Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko prof. habil. dr. A. Tylos asmeninės bibliotekos knygų kolekcija Viešojoje bibliotekoje pradėta kaupti dar 2005 metais. Nuo pat pradžių kraštietis bibliotekai dovanojo naujas knygas. Tarp pirmųjų profesoriaus dovanotų knygų buvo Lietuvos nacionalinio muziejaus 2004 m. išleistas leidinys „Lietuviškos spaudos draudimas 1864-1904 metais“, Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengta didžiulė knygas, skirta lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui paminėti „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904” (2004 m.), Klaipėdos universiteto Baltijos regiono Istorijos ir archeologijos instituto leidinys „Lietuviškos spaudos aušra” (2004 m.) ir dar daugelis kitų apie spaudos draudimo laikotarpį išleistų knygų. Tarp pirmųjų dovanotų knygų buvo ir paties A. Tylos parengti leidiniai: „Garšvių knygnešių draugija“ (1991), „Lietuvos spaudos draudimo panaikinimo byla” (2004 m.), „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio” (2004 m.), „Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje“ (1986 m.), Lietuvos istorijos instituto išleista knyga skirta paties profesoriaus 75-mečiui „Istorijos akiračiai” (2004 m.). Ne viena dešimtis knygų apie partizaninį judėjimą, Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraščiai bei kiti istoriniai leidiniai.

Pradėjęs dovanoti knygas anykštėnams, profesorius dažnai skambindavo bibliotekininkėms telefonu ir klausdavo, ar skaitytojai skaito jo dovanotas knygas, kokių knygų pageidauja ir ar būtų reikalingi periodiniai leidiniai. Prieš daugiau kaip pora metų, jau po A. Tylos mirties jo sūnaus Gedimino iniciatyva į Anykščius atkeliavo visa profesoriaus namų biblioteka, kurioje knygos lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių bei kitomis užsienio kalbomis. Dauguma jų yra su A. Tylos ekslibrisais ir spaudais, knygose gausu marginalijų, radinių, dovanojimo įrašų. Kartu Viešajai bibliotekai perduoti ir profesoriaus rankraščiai, tarp kurių yra kelios nuotraukos, kelių dešimtmečių korespondencija, įvairių straipsnių bei pranešimų, skaitytų konferencijose medžiaga, apdovanojimai, sveikinimai, dienoraščiai, kuriuose pasakojimai ne tik apie save, bet užrašyti mamos Julijonos Grybaitės-Tylienės (1890–1982) ir tėvelio Antano Tylos (1888–1959) prisiminimai.

Prieš dešimtmetį užrašytas prof. A. Tylos pasakojimas apie asmeninės bibliotekos komplektavimą

Daugiau kaip prieš dešimtmetį VB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus darbuotojų paklaustas, kaip pradėjo kaupti knygas, kokiu būdu jas komplektavo, prof. A. Tyla pasakojo:
„Pirmosios knygos mano gimtinėje, kiek atsimenu, buvo mano brolių: Kazio, Juozo, Povilo, Broniaus, sesės Julės mokykliniai vadovėliai, mamos maldaknygė, Jaunųjų ūkininkų populiarios knygelės apie daržovių, sodo auginimą, pirmųjų Lietuvos Seimų rinkimų agitacinės knygelės. Kartu su jomis seklyčioje ir ant aukšto buvo neatsibostantys vartyti brolių per kursus Burbiškyje įrišti periodiniai leidiniai „Žvaigždutė“, „Saulutė“, „Trimitas“, „Jaunasis ūkininkas“, „Ūkininko patarėjas“, „Moteris“, „Karys“, „Lurdas“, „Ateities spinduliai“, „Jaunoji Lietuva“, „Skautų aidas“ ir kiti iki 1940 m. okupacijos Kaune leisti periodiniai leidiniai. Buvo įrištas ir 1907 m. „Lietuvos ūkininkas“, kurį su įrašu tėveliui buvo dovanojusi Vilniuje gyvenusi jo pusseserė, o mums, vaikams, – nuostabaus gerumo, šviesi, apsiskaičiusi teta Uršulė Stepanovičiūtė.

Namai grožine literatūra pasipildė broliui Kaziui iš Vilniaus parsivežus antikvariate ir Halės turguje nusipirktų leidinių. Tik maža dalis jo knygų buvo palikta pas tetą, ir studijuodamas aš jas skaičiau. Tarp jų buvo kelios, kurias išsaugojau iki šių dienų: „Lietuvos praeitis“, išleistą Kaune, Antano Smetonos lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus 1940–1941 m., Servanteso „Don Kichotas“ ir kelias kitas.“
Knygas pradėjau komplektuoti besimokydamas Anykščių gimnazijoje. Prie vokiečių 1943–1944 m. iš draugo nusipirkau Akiro „Anykščiai“. Knygyne prie A. Baranausko aikštės įsigijau Viljo Saraja istorinį romaną „Išpirktasis kraštas“ (1943 m.), kuris buvo premijuotas suomių literatūros premija, kaip geriausias 1939–1940 m. žiemos karo atvaizdavimas.
1945–1947 m. buvo leidžiami nebrangiai kainavę Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) kūrybos leidiniai. Taip pat išėjo P. Kogano „Vakarų Europos literatūra: istorija ir kritika“ (1947–1948 m.). Iki gimnazijos baigimo susikomplektavau jau paties įsigytų apie 20 grožinės literatūros knygų. A. Vienuolis man buvo dovanojęs apysaką „Išdukterė“ ir „Kaukazo legendas“.

Išvažiuodamas į Vilniaus universitetą studijuoti, knygas palikau namuose. Po mėnesio tėvelius, brolį Joną ir sesę Julę su sūnumi Albinu ištrėmė į Sibirą, o namuose viską konfiskavo kartu su tomis mano knygomis. Kelias knygas bei įrištus periodinius leidinius kaimynams pavyko paslėpti, o kai už savaitės po artimųjų tremties nuvažiavau į Bičionis, jie man jas atnešė. Dalį mano knygų Burbiškio bibliotekos vedėja išvežė į biblioteką. Per žiemos atostogas aš jas atsiėmiau ir išsivežiau į Vilnių. Kelias iš tų knygų iki šiol tebeturiu.

Studijuodamas pagal galimybes pirkau istorijos specialybės ir lietuvių kultūros istorijos knygas. Mano asmeninėje bibliotekoje kaupėsi ir draugų dovanoti liaudies meno albumai. Pavyko nebrangiai įsigyti Lietuviškosios enciklopedijos 9 tomus.

Baigęs studijas ir dirbdamas, turėjau daugiau galimybių kolekcionuoti Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje iš knygynų, antikvariatų savo specialybės leidinius. Tik dabar, kai jau trūksta vietos, žymiai mažiau juos renku. Šiuo metu naujesnių leidinių verčiau einu į biblioteką. Tačiau turiu sukaupęs istorijos analitinės literatūros rusų, anglų, lenkų, vokiečių, čekų kalbomis. Turiu visas Lietuviškas enciklopedijas, sovietinį istorijos enciklopedinį žodyną. Yra nemaži Lietuvos istorijos klasikos, tremties, laisvės kovų tyrimų, prisiminimų ar aprašymų rinkiniai, Lietuvos Metrikos, valstybės istorijos, etnologijos, archeologijos leidinių komplektai.

Asmeninėje bibliotekoje yra ir žmonos Romos knygos – daugiausia grožinė literatūra. Aš pats, deja, daugiau kaip 25 metai grožinės literatūros knygų neberenku. Katalogo nesudarinėjau ir negaliu pasakyti, kiek turiu egzempliorių. Nemaža dalis knygų lieka dėžėse garaže, ir suskaičiuoti jas tiesiog nėra galimybių.“

Kraštiečio profesoriaus A. Tylos asmeninėje bibliotekoje daugiau kaip 4000 knygų, tačiau į Viešosios bibliotekos elektroninį katalogą įtraukta dar tik per 300 egz. Be knygų daugybė dar nesuskaičiuotų rankraščių, kurie irgi yra asmeninės bibliotekos sudedamoji dalis.

Profesoriaus asmeninė biblioteka yra jo mokslinės ir visuomeninės veiklos bei kultūrinio gyvenimo atspindys

A. Tyla gimė 1929 m. spalio 28 d. Bičionių k. (Anykščių r.). Nuo 1958 metų jo veiklos biografija siejama su Lietuvos istorijos institutu. Pradėjęs dirbti jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, jis iškilo iki Archeologijos skyriaus vedėjo, vyriausiojo mokslo darbuotojo, o 1992–1999 metais dirbo Lietuvos istorijos instituto direktoriumi. Ilgą laiką mokslininkas buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas, nuo 1997 metų buvo šios katedros dėstytojas, profesorius. Taip pat prof. A. Tyla buvo šio universiteto Senato narys, Lietuvos mokslų akademijos leidinio „Lituanica“ redakcinės komisijos pirmininkas, įvairių istorinių mokslinių leidinių redakcinių kolegijų narys, Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų teikimo komisijos, Valdovų rūmų atkūrimo ir jų paskirties nustatymo ekspertų komisijos, Lituanistikos tradicijos ir paveldo įprasminimo komisijos narys.

A. Tylos veikla buvo orientuota į lietuvių tautos išlikimą ir ateitį. Tiesiogiai lietuvių tautos atgimimo temai istorikas kaupė medžiagą ir publikavo šaltinius, ypač spaudos draudimo istorijos bei jos atgavimo klausimais. 1971 m. istorikas parašė studiją apie Garšvių knygnešių draugiją, paremtą neskelbtais pirminiais šaltiniais. 1973 m. mokslininkui pavyko paskelbti lietuvių spaudos draudimo panaikinimo bylą. Ši knyga buvo didelis įvykis Lietuvos istoriografijoje. Ji sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir tapo ieškoma retenybe. Žymus istorikas yra parengęs ir išleidęs nemažai monografijų, istorijos šaltinių leidinių, paskelbęs daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių ir studijų istorinėmis temomis. Pasak doc. Edmundo Rimšos, A. Tyla buvo plačios erudicijos istorikas. Jį jaudino ir skrupulingam tyrinėjimui atsidėti vertė XVI ir XVII a. LDK valstybiniai, politiniai, diplomatiniai, kariniai ir kitokie santykiai su Rusija, Švedija ir kitomis valstybėmis. Jaudino XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinio atgimimo klausimai, spaudos draudimo byla ir knygnešystės fenomenas. Visa tai galima rasti ir istoriko mokslinėse publikacijose, ir daugelyje publicistinių straipsnių, kuriuos parašyti A. Tyla jautė ir pilietinę pareigą. Platus interesų ratas netapo paviršutiniškumo sinonimu. Šio istoriko publikacijoms būdinga tai, jog jis neparašė nė sakinio, jeigu negalėjo pasiremti archyvais ar kitokiais šaltiniais. Jo darbuose jaučiama ypač didelė pagarba istoriografijai.

Už nuopelnus istorijos baruose prof. A. Tyla buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1999 m.) ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Komandoro kryžiumi (2009 m.). Jis tapo valstybinės Jono Basanavičiaus premijos už etninių kultūrinių tradicijų plėtotę laureatu (1994 m.). Už knygą „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Kėdainiai“ A. Tyla gavo Simono Daukanto premiją (2004 m.). Taip pat prof. A. Tyla tapo Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatu (2005 m.), jam buvo suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Garbės profesoriaus vardas (2009 m.). Už reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslą, ilgametį vadovavimą Pasaulio anykštėnų bendrijai, dorovinių ir dvasinių vertybių puoselėjimą, Anykščių krašto populiarinimą Lietuvoje ir už jos ribų A. Tylai buvo suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas (2009 m.)

Audronė BEREZAUSKIENĖ