Naujienos

Paroda prozos simfonijų kūrėjui

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje nuo rugpjūčio 5 d. iki spalio 31 d. veiks paroda „ Prozos simfonijų kūrėjas“, skirta kunigo kanauninko, rašytojo, knygnešio, bibliofilo Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) 150-osioms gimimo metinėms paminėti.

Šį kartą bibliotekininkų tikslas yra atkreipti skaitytojų dėmesį ne tik į Vaižganto kūrybinį palikimą, bet ir parodyti jį kaip bibliofilą, knygų mylėtoją.  Jis pats yra paskęs: „Jei tad aš daugiau mėgiu knygų turinį, jų vidų, ne išvaizdą, ne išorę, jei negaudau gražiųjų, nei retųjų, bet vartoju jas tik mokslo reikalui, tai ar aš esu bibliofilas, knygų mėgėjas, ar ne? Man rodos, esu ir net garbingesne prasme už ištaigaujančius pramogierius“.  

J. Tumas kaupė knygas, turėjo asmeninę biblioteką, tačiau pirmąjį lietuviškų knygų rinkinį, sukauptą seminarijoje 1888–1893 m., jis buvo priverstas sunaikinti. 1894–1917 m. jo rinktos knygos dingo Rusijoje. Nuo 1918 m. jis vėl kaupė savo biblioteką, 1923 m. besikuriančiai Kauno universiteto bibliotekai padovanojo 552 leidinius, o 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai. Iš viso J. Tumas buvo sukaupęs apie 4 tūkst. leidinių – daugiausia grožinės ir istorinės literatūros, meno leidinių. Nuo 1899 m. J. Tumas naudojo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozapo Tumo kningynas“, vėliau įsigijo du ekslibrisus. Jo knygose daug amžininkų autografų.

Vaižgantas neapsiribojo asmeninės bibliotekos formavimo interesais – jis prisidėjo prie įstaigų, draugijų ir net privačių bibliotekų kūrimo. Plačiau apie jo bibliofilinę ir muziejinę veiklą skaitytojai gali sužinoti paskaitę Nijolės Lietuvninkaitės monografiją „Skaitantis Vaižgantas“ (2015 m.).

Vaižgantas buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos (1907–1940) steigėjų, ne kartą išrinktas komiteto (valdybos) nariu. Komiteto posėdžiuose skaitė paskaitas, rinko lietuvių rašytojų rankraščius, etnografinę medžiagą. Jis paskatino pirmąją lietuvių moterį beletristę Liudviką Didžiulienę-Žmoną parašyti atsiminimus, o 1925 m. perėmė ir sutvarkė jos rankraštinį palikimą.

Pirmąsias savo publikacijas 1890–1895 m. J. Tumas pasirašinėjo Juozapo iš Popšutės slapyvardžiu, o nuo 1895 m. visam gyvenimui pasirinko Vaižganto slapyvardį. Jo kūrybos viršūne laikoma 1929 m. pirmą kartą išleista apysaka „Dėdės ir dėdienės“.

Anot rašytojo biografo Aleksandro Merkelio, „iš matyto gausaus gyvenimo molio, iš savo paties dvasios patyrimų Vaižgantas kūrė prozos simfonijas, pririnko į savo kūrybos aruodus ne vienas rieškutes deimančiukų – gyvų ir šviesių žmonių paveikslų, jų likimų su polėkiais ir nuopuoliais, gamtos ir kultūros vaizdų. <...> Publicistikoje jis beletristas, beletristikoje – publicistas. Jame buvo sumišęs auksas su smėliu. Neišsijotas, neišplautas – kaip neišplautas pats gyvenimas“.

2019-ieji Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Aplankę  AVB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje veikiančią parodą, bibliotekos lankytojai galės daugiau sužinoti apie vieną ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, susipažinti su išsaugotu jo kūrybiniu palikimu.

Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus informacija