Naujienos

Kviečiame

Kviečiame aplankyti dailininkės MARIJOS SMIRNOVAITĖS iliustracijų, pieštų pasakų rinkiniui „Aukso kirvukas“, parodą, veiksiančią rugsėjo 11 d. – spalio 5 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

Marija Smirnovaitė - vaikiškų knygų, eilėraščių, pasakų ir kitų istorijų iliustruotoja.

„Parodėlėje pristatomos dailininkės iliustracijos iš pasakų rinkinio „Aukso kirvukas”. Knyga buvo apdovanota 2013 metais Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Domicelės Tarabildienės premija – už Gražiausią metų knygą.

Piešti knygas – tai stebuklas, kurį smagu ir gera kurti kartu su kitais. Gavusi iš leidyklos „Nieko rimto“ pasiūlymą iliustruoti lietuviškų pasakų knygą, labai apsidžiaugiau. Pasakos yra ypatingas žanras, tai mūsų paveldas, mūsų išmintis ir palikimas. Išmintis yra gludinama ir šlifuojama visą žmogaus gyvenimą. Labai retai išmintis būna perduodama be meilės jausmo ir žinojimo.

Iliustruojant pasakų rinkinį „Aukso kirvukas“ visų pirma man buvo svarbu paveldas. Norėjau iliustracijose prisiliesti prie praeities, tautosakos, todėl naudojau mūsų folkloro simbolius ir motyvus: lelijas, tulpes, žirgelius, žalčiukus, sauleles ir kt. Norėjosi, kad iliustracijų koloritas ir faktūros primintų Lietuvos kraštovaizdį, bandžiau perteikti mūsų miškų, laukų, ežerų, kalvų spalvas ir faktūras. Kad iš iliustracijų tarsi pakviptų mūsų oras, kvepėtų samanų, žolynų, lapijos, rūko drėgme, lietaus ir vėjo išbalinta mediena, šlapio akmens, marių vandens kvapais. Norėjau, kad knyga būtų kaip dalelė Lietuvos, kad ji taptų puikiu suvenyru ar dovana kam nors, gyvenančiam tolimame pasaulio krašte. Atsiverti knygą, o joje – mūsų miškas, mūsų žaluma, paslaptys ir jautrumas, maža mūsų krašto dalelė.

Kitas labai svarbus aspektas iliustruojant šią knygą buvo personažai. Man svarbu, jog skaitytojas pajaustų, kad blogosios būtybės yra iš kito pasaulio ir su jomis draugauti nėra gerai. Pavyzdžiui velnią pavaizduotį tokį, kokio tikrai nesinorėtų sutikti. Kad iš karto jaustųsi, jog tai būtybė iš anapusinio pasaulio. Ir jei jau sutikai velnią, vadinasi, juokai menki. Reikia sugebėti tokias būtybes atpažinti, mokėti jas nugalėti protu ir gudrumu. Mūsų protėviai šiuos dalykus puikiai žinojo. Kaip ir žinojo, ką reikia daryti tokiais atvejais, todėl perdavė šią išmintį mums pasakomis.“