Naujienos

Skaitytojai siūlo

 

 

Skaitytojai siūlo paskaityti įdomias, švelnias arba intriguojančias knygas.

Šiandien skaitytoja siūlo dar dvi naujas knygas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 


****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

A. Munro  „Brangus gyvenime“

Nobelio premijos laureatė trumpose istorijose sutalpina sudėtingus ir pačius slapčiausius žmogaus vidinio pasaulio užkaborius. Pasakojimuose minimalios istorijų detalės, tačiau labai turtingas žmogaus dvasinis gyvenimas, kuriame nevengiama ir pačių žemiausių instinktų apraiškų. Paprastai jų niekam nerodome ir dažnai patys nuo savęs slepiame, o kartais ir nežinome, kad jie mumyse. Todėl knygos yra tarsi terapija padedanti išgyventi tai, kas kažkur giliai ir neiškeliama į paviršių, tačiau bet kokiu atveju įtakoja mūsų gyvenimus, pasirinkimus, savijautą.

Kiekvienas knygos pasakojimas išdėstytas tik iš vieno nevisažinio pasakotojo pozicijų, todėl pasakojimas labai subjektyvus, vienpusiškas, bet labai „žmogiškas“, sukeliantis skaitytojui reakciją. Ir pamintyjimus. Kaip ir lankantis pas psichologą, kuomet didžiausias darbas vyksta tarp seansų, taip ir skaitant šias istorijas, tik perskaičius paskutinįjį sakinį prasideda apmąstymas. Tarsi savaime susiveda paralelės tarp personažų ir savųjų „aš“.

Elena





 
****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

 

U. Radzevičiūtė „180“

Lakoniškais, konkrečiais, aiškios ir kiek nestandartinės struktūros sakiniais detektyve dėstomas viršūnių ir pakalnių laikinumas: šiandien tu karalius - rytoj padugnė; šiandien tave gyvenimas mala su žemėmis; rytoj tau pasiūlo pavydėtinas aukštumas. Gyvenimas svingo ritmu. Arba šaudyklės. Priklausomai nuo to, kiek pasiduodama į vieną pusę, atitinkamai ir į kitą.

Puikus priminimas ir pamąstymas apie tai, kad pasisukus gyvenimui 180 laipsnių kampu, galime patys apsisukti tiek pat laipsnių ir žvelgti į situaciją iš kitokių pozicijų. O pasijautus auka imtis kiek tvirtesnio - situacijos sprendėjo veiksmų.

Beje, iki pat galo puikiai išlaikyta intriga apie istorijos atomazgą.

Knyga, kurią perskaičiusi nusprendžiau dažniau į rankas imti lietuvių rašytojų kūrinius.

Elena

 

 

 

 

****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai. Alma litera. 2016m.

Kas yra gera knyga? Į šį klausimą kiekvienas skaitytojas turi savo atsakymą. Mano nuomone, gera knyga yra ta, kuri ir perskaityta dar ilgai nepaleidžia, vėl ir vėl sugrąžina į tą akimirką, kai užvertei paskutinį puslapį ir pajutai – tai tavo... Tą aiškiai suvokiau perskaičiusi Jaroslavo Melniko romaną „Dangaus valdovai“. Nežinau, kas vertė ieškoti būtent šios knygos: ar perskaityta anotacija, ar knygos viršelis, ar dar kažkas .

Apie ką knyga? Filosofas Artūras su šeima gyvena nedideliame miestelyje kalnuose. Balansuodamas tarp kasdienybės ir paslaptingo, tik jam žinomo pasaulio, knygos herojus patiria nepaprastą jausmą, kuris skaitytoją šokiruoja ir kartu skatina pažiūrėti į savo slaptas gelmes, į pasaulį, kurį mes slepiame nuo kitų arba apsimetame, kad esame tokie patys kaip ir mus supantys žmonės.

Knyga anotacijoje pavadinta filosofine pasaka. Paukštė romane tarsi svajonė, meilės išraiška. Knygos herojus pasineria į tą kitą pasaulį, rizikuodamas prarasti tai, kas yra šalia. Ieškodamas savęs nepastebi, kad kasdienybė vis labiau tolsta nuo jo, o kartu ir artimiausi žmonės.

Neatskleisiu knygos pabaigos, bet būtent ji ir nepaleidžia manęs, nors romaną perskaičiau prieš dvi savaites.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kurie ieško atsakymų į žmogaus egzistencijos klausimus ir mėgsta lėtą skaitymą.

Regina

 

 

  ****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

Rūta Mataitytė. Svajonė apie sniegą. Tyto Alba. 2013 m.

Tai pirmasis lietuvių rašytojos, gyvenančios Norvegijoje, romanas, pasakojantis apie ligoninėje susitikusių lietuvės ir norvego gydytojo santykius. Nepagydoma liga serganti Lina ir jos gydytojas Kenis stoja į kovą už gyvenimą. Tai nelengva kova, pilna išbandymų, abejonių. Veikėjų istorija nėra paprasta, knygą sunku priskirti meilės romanų kategorijai.

Pagrindinė veikėja Lina stengiasi išgyventi ne tik fizinį, bet ir dvasinį skausmą. Praeities netektys jos nepaleidžia, dažnai traukia atgal. Dvasinio skausmo likę daug, jo neįmanoma užmiršti, išbraukti iš atminties. Jos gyvenime atsiradęs vyras, pradžioje tik kaip gydytojas, bando padėti Linai. Tai nėra lengva: „norėdamas keliauti toliau, privalai neštis kartu ir praeitį“ – teigia rašytoja. Ir tikrai, knygoje daug herojės praeities detalių, kurios ją suformavo kaip asmenybę, kaip moterį. Netikėta knygos pabaiga leidžia svarstyti, ar tikrai skausmas ir kančia padeda žmogui išlikti žmogumi, ar praeitis gali padėti ateičiai...

Skaitydami romaną galbūt kiekvienas rasite sau atsakymą, ar tikrai „kalnus mylime ne už tai, kad galime pastovėti jų viršūnėje, o už tai, kad tenka sunkiai į tas viršūnes kopti“ – ką nuolat ir darė pagrindiniai romano veikėjai.


Regina



****************** ************** ********************** ****************** ************** ************ 

 

Stouneris


Tai knyga, kurią pradėjus skaityti, jau nebegali jos padėti į šalį. Parašyta labai paprastai, bet įtaigiai, sakiniai tiesiog nušlifuoti iki tobulumo. Net užvertus paskutinijį knygos puslapį dar ilgai viduje pasilieka emocijos. Veiksmas vyksta Misūrio valstijoje (XIX a. pabaiga – XX a. pražia). Pagrindinis herojus Viljamas Stouneris savo vaikystę praleido sunkiai dirbdamas žemės ūkio darbus skurdžioje tėvų fermoje. Baigęs kaimo mokyklą, būdamas devyniolikos metų, Stouneris įstojo į Misūrio universitetą studijuoti agronomijos. Lankydamas privalomą anglų literatūros kursą, susižavi Šekspyru, meta žemės ūkio mokslus ir pasišvenčia anglų literatūros studijoms. Per metus jis neprastai išmoko senovės graikų ir lotynų kalbas. Parašo knygą, 1918 metais gauna filosofijos daktaro laipsnį, sutinka dėstyti tame pačiame universitete.

Per vieną pokylį pas fakulteto dekaną Viljamas pamato už stalo liekną, sėdinčią jauną šviesiaplaukę moterį. Tai buvo Edita, dekano pusseserė. Ją įsimyli, susituokia, bet šeimyninis gyvenimas buvo nesėkmingas. Po trijų metų susilaukia dukters. Greisę jis labai mylėjo, daug laiko kartu praleisdavo savo kabinete. Tačiau motina keršija už neišsipildžiusius meilės lūkesčius ir atima mergaitę. Stouneris visa galva pasineria į mokslus, taip kompensuodamas nesėkmę šeimoje. Vėliau, jau netekęs ryšio su dukra, Stouneris patiria tikrą, meilę su jauna doktorante Katerina. Abudu buvo labai drovūs ir vienas kitą pažindavo pamažu. Būdamas keturiasdešimt trejų metų Viljamas sužinojo “kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą”.

Prasideda skundai, konfliktai su kolegomis. Už Stounerio principingumą per doktorantūros egzaminą įsigija priešą – katedros vedėją, luošį Lomaksą, kuris pasistengia išvaryti Viljamą į pensiją. Paaukojęs mokslui visą savo gyvenimą, galiausiai lieka nuviltas jį supančios akademinės aplinkos. Paskutinėmis gyvenimo minutėmis Stouneris nuo stalelio paima savo knygą, ir liesdamas jos puslapius pajunta, kaip užlieja jaudulys. Romaną užbaigia vaizdas, kai knyga iš negyvų pirštų išslysta į tylą.
Stouneris taip užkabino giliai, gal todėl, kad knygoje įžvelgiau nemažai panašumų su savo gyvenimu.
Labai patiko. Būtinai perskaitykite.


Valdemaras

  ****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

 

Daugiau skaitytojų siūlomų knygų