Naujienos

Skaitau ir dalinuosi

Knygos veiksmas vyksta 8-to dešimtmečio Afganistane. Iš berniuko Hasano visi aplinkiniai šaiposi, nes jis tik tarnas iš žemesnės kastos. Amiras net nedrįsta jo vadinti savo draugu. Amiras pavydi Hasanui įgimtos drąsos ir nuostabių santykių su tėčiu. Nė vienas iš vaikinukų negali numatyti, kas nutiks Hasanui aitvarų kovos turnyro dieną.
Po rusų invazijos į Afganistaną Amiras su tėvu, pasiturinčiu Kabulo prekybininku, pasitraukia į JAV. Bet Amiras žino, kad vieną dieną jis privalės sugrįžti. Po daugelio metų sužinojęs, jog talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, Amiras ryžtasi vykti į Afganistaną ir išpirkti Hasano sūnų.
Khaled Hosseini romanas pasakoja apie dviejų berniukų draugystę, patirtą išdavystę, ilgai nešiotą kaltę bei jos išpirkimą. Pagrindinė knygos tema – atleidimas. Privalom atleisti klaidas ir skriaudas vienas kitam, jei norime būti laimingi. Knyga „Bėgantis paskui aitvarą“ ilgam liks mano atmintyje.

Birutė

 

 

******************************************* ******************************************************

 



Cheryl Streyed „Laukinė“.
Nepagalvokite nieko blogo, knyga visai ne apie laukinius (žmones). Ji apie moterį, kuriai tik dvidešimt dveji, o ji tariasi netekusi visko: mirė motina, išsibarstė šeima, žlugo jos pačios santuoka. Tokiais atvejais iš tikrųjų baisu. Gali apimti panika, kamuoti stresas, depresija. Knygos herojė, neturėdama ką daugiau prarasti, pasielgia labai impulsyviai: be patirties, be treniruočių, vedina vien valios, vienui viena nutaria įveikti 4285 kilometrų ilgio Ramiojo vandenyno viršūnių taką.
Knyga „Laukinė“ - tai įtampos, humoro ir šilumos persmelkti pasakojimai. Aš gerbiu knygos herojės tvirtą valią bei ištvermę. Svarbiausia, ką suvokiau skaitydama, kad ši kelionė išlaisvino jaunos moters sielą ir išgydė ją.

Daiva

******************************************* ******************************************************

 Louis Young „Brangioji, norėjau tau pasakyti“

Kažkada, gal prieš metus, perskaičiau Louis Young knygą „Brangioji, norėjau tau pasakyti“.
„...laiškas, du vienas kitą mylintys žmonės, skaudi apgaulė. Kare viena iš pirmųjų žūsta tiesa“.
Pirmojo pasaulinio karo žiaurumas, beprasmybė, jaunų žmonių sudužusios viltys ir nuostabiausios svajonės. Mane sužavėjo šis pasakojimas apie jaunus žmones – stiprius dvasia, meile, tikėjimu.
Skaičiau su ypatingu švelnumu ir su ašaromis akyse, žavėjausi jaunų žmonių ištikimybe, valios tvirtumu bei tikėjimu kitu žmogumi. Tai nuostabiai parašyta knyga. Kuomet įsijauti skaitydamas, niekas daugiau neegzistuoja.
Ir po kiek laiko šią knygą dar tikrai perskaitysiu...


Daiva

 

 

************************************ ************************************************************

Frederic Beigbeder. Oona & Salinger

Viename savo interviu žurnalistams Beigbeideris prisipažino, kas tapo akstinu parašyti šią knygą. Tai buvo aistringos meilės moteriai išdava. Jos vardas - Oona O`Neill, kurios įspūdingą nuotrauką rašytojas pamatė vienoje iš Hanoverio kavinių New Hampshire.
Autorius, remdamasis tikrais biografiniais faktais, aprašo jauno rašytojo J. Salingerio ir vieno didžiausių JAV dramaturgų Eugene`o O`Neillo dukters meilės istoriją. Jiedu susipažino Niujorke 1940-aisiais, Stork Club naktiniame bare. Tada Salingeriui buvo 21-eri, o Oonai – 15-ka. Prie šeštu numeriu pažymėto staliuko sėdėjo Oona su draugėm (Gloria, Carol) ir būsimu rašytoju Trumanu Capote. Visi rūkė ir gėrė vodkos-martinio kokteilius. Tą vakarą Oona ir Jerry atrado begarsį pokalbį (silent talk). Išėjęs iš baro Jerry švarko kišenėje užčiuopė baltą Stork Club peleninę (Oonos „dovaną“) kuri, kaip talismanas, lydės jį daugelį metų.
Jerry įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Jis vėl trokšta pamatyti Ooną, jos angelišką veidelį. Susitikę Atlanto vandenyno paplūdimyje jie džiaugiasi, šoka, bučiuojasi iki ryto irJerry prisipažįsta meilėje.
1941-ųjų rudenį ir žiemą jie praleido flirtuodami. Jis skaitydavo jai pirmuosius apsakymus. Tačiau tyro džiaugsmo akimirkos truko vos kelias savaites, tol, kol Oona pasijuto persisotinusi savo paslaugiu draugu. Galiausiai Oona liovėsi atsakinėti į jo bučinius.
1942 m. Jerry`ui išvykus kariauti, Oona išvažiavo pas savo motiną į Holivudą. Ten ji susipažįsta su 37 metais vyresniu Charlie Chaplinu ir po metų slapta išteka. Tai sužinojęs Eugene`o O`Neillas galutinai nutraukė ryšius su savo dukra ir mirė po dešimties metų.
Per karą Jerry rašo Oonai laiškus, tačiau sulaukia tik keleto pasiaiškinimo atsakymų.
1944 m. Žiemą, Paryžiuje, Ritz viešbutyje Salingeris susitinka su Hemingvėjum. Pastarasis paskatina jį rašyti romanus – „čia kaip bokse: žmonės domisi tik sunkiasvoriais“.
Sugrįžęs po karo, Jerry gydosi ligoninėj. Nors žino, kad nuo potrauminio streso sindromo nepagyjama, išvyksta gyventi į nuošalią fermą miškuose.
Po Chaplino mirties Oona vėl apsigyvena Niujorke, dažnai susitikinėja su Trumanu Capote, skandina savo gedulą alkoholyje. Vis tik Salingeris laišku pakviečia 60-metę Ooną į susitikimą Centrinės stoties restorane. Jerry iš krepšio ištraukia sulankstytą šluostę, joje balto porceliano šukės. Oonai pavyksta iš gabalėlių atstatyti rūkančio gandro su cilindru siluetą. Abiejų akyse susikaupusios ašaros. Jerry pabučiuoja jai ranką ir išeina. Juodas limuzinas Ooną nuveža į parką kur buvusio Stork Club vietoje, gėlių lysvėje ji užkasa peleninės šukes.
Prieš mirtį vieni paskutinių jos žodžių buvo: „kaip aš sumoviau savo gyvenimą“.
Man patiko. Tai knyga, kurią galėčiau rekomenduoti skaitytojui, mėgstančiam biografinę literatūrą.

Valdemaras

 

****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

Lucy Dilon. Vienišos širdys.

 

 

Būtinai turite perskaityti šį romaną, tai labai gražus pasakojimas ne tik apie apie keturiasdešimtmetės Reičelės gyvenimą, bet ir apie gyvūnus - šunis. Kas myli gyvūnus, būtinai turi perskaityti šį romaną. Rūpinimasis beglobiais šunimis, surandant jiems namus, rūpestingus šeimininkus, visus suartina, padeda surasti meilę...

Mane taip paveikė pasakojimas, kad aš gana ilgą laiką fantazavau, kad norėčiau įkurti šunų prieglaudą. Mintyse jau buvau išrinkusi tam vietą ir net joje dirbsiančius žmones. Štai kaip mane paveikė ši knyga, būtinai paskaitykite ir jūs!


Daiva



****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

 

 

Dina Rubina. Petruškos sindromas.

Sunku nusakyti šio kūrinio žanrą: tai galbūt romanas apie lėlininkus istorijos ir meno kontekste, gal psichologinė drama ar net detektyvas... Tačiau aišku viena: žmogus, atsidūręs tam tikroje situacijoje, gali tapti lėle Kūrėjo ir Likimo rankose.

Veiksmas labai dinamiškas, įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio.

Pagrindiniai veikėjai Liza ir Petia, pamatę vienas kitą ankstyvoje vaikystėje tampa priklausomi viena nuo kito. Aštuonmetis knygos herojus amžiams įsimyli mažą mergaitę, likusią be mamos, jaučiasi nuolat atsakingas už ją ir kartu ,,pririša“ ją prie savo gyvenimo. O Petios gyvenimas- tai lėlės, spektakliai, pasirodymai publikai. Tai ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir aistra, gyvenimo prasmė... Jis bando lėlių pasaulį perkelti į tikrovę. Balansuodamas tarp realybės ir fantazijos Petia vos nepražudo savo mylimos žmonos Lenos. Kūrinyje aiškiai sprendžiama dilema- ar galima mylėti žmogų ir kartu kontroliuoti, paversti jį marionete.

Dar knyga įdomi tuo, kad ypač puikus Prahos, kur vyksta veiksmas, aprašymas. Jei kam teko lankytis šiame mieste, tai tikrai pajusite miesto dvasią, dar kartą su knygos herojais pereisite tiltus, senamiesčio gatveles.

O kodėl toks pavadinimas, suprasite perskaitę Dinos Rubinos kūrinį.

Gero skaitymo!

Regina


****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

Išmokau skaityti visai neseniai. Negaliu pasakyti, kas tiksliai sustabdė mano knygų vartymą ir privertė tai iškeisti į susikaupimą, bet atmenu, kad skaitydamas Gabriele'io D'Anunzio „Nekaltąjį“ jau ganėtinai dažnai jausdavau

sąžinės dūrius sužadintos kitos, būsimos knygos vaizdinių. Žinau, kad negaliu praleisti nuobodžių peizažų aprašymų, perbėgti per jau ne kartą girdėtų tapomų kasdienybės paveikslų puslapius ar pastūmėti sustingusią, netikėtumo pritrūkusią fabulą.

Už nuklūpėtus kelius esu dėkingas realistams, ypač mano mėgstamiems John'ui Banville'iui ir John'ui Fowlesui. Nors daugelis nesiryžtų jų tapatinti su realizmo srove, tačiau, čia realybė dažnai pasirodo kaip kasdienės mistikos pagrindas: dievai stebintys vaikus krykštaujančius pavasarinėse balose ir motinos šypseną pasislenkančią skruostais uodžiant pražydusias pakalnutes (Fernando Pessoa, o tiksliau jo heteronimo Alberto Caeiro poezija - šiltas, nematomas daoistinis minties susinaikinimas) ar atvirkščiai, dekadentiškas pabėgimas iš gamtos į uždarą celę, kurioje subrandintas idealas galiausiai pašventinamas sugrįžimo į pradžią ženklu.

Skaitymas nebūtinai turi būti suprantamas kaip žmogiškosios galios pašlovinimas, perdėtas humanizmas ne ką mažiau pavojingas nei radikalus mechanicizmas (galbūt jų ryšys dar akivaizdesnis nei, kad būtų galima numanyti). Grožinė literatūra - negailestinga. Norinčiam išmokti skaityti, reikia nebijoti susitikti su  demonais, kuriuos iššaukė rašytojas saugoti savojo kūrinio, ir jiems atsiduoti. Skaitydamas romantikus jauti kaip siela draskoma, plėšoma ir mėtoma į šalis tol, kol kūnas virsta atsakingu liudininku apverkiančiu visagalio proto žūtį. Edgaras Alanas Po, Arthuras Machenas, Howardas Phillipsas Lovecraftas, Georgas Bataille'us, Thomas Ligottis - kita, tamsioji literatūros pusė.


                                                                                                                                                                                Adas

****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

 

 

„Aš esu Livija“ - tai istorinis Phyllis T. Smith romanas apie vieną garsiausių ir įtakingiausių senovės Romos moterų. Livija Druzila - Cezario Augusto žmona, jo politinė padėjėja.

Knyga tikrai įdomi. Mane sužavėjo Livijos elgesys, jos mąstymas ir proto galia, mokėjimas nusižeminti, nesumenkinant nei savęs, nei kitų. Livija stipriai mylėdama savo vyrą Augustą patiria sunkių, žiaurių, neteisingų išbandymų. Sužavėjo Livijos pasiaukojimas vyrui, šeimai ir Romai. Ši knyga man suteikė galimybę giliau pažvelgti į Romos istoriją.


Daiva


****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

Buvo labai įdomu skaityti romaną. Knygos pavadinimas apgaulingas: tai nėra paprasta knyga. Rekomenduoju ją perskaityti tiems, kurie neieško lengvos siužetinės linijos, paprastų herojų gyvenimo scenų.

Tai romanas apie ištisą epochą, apie likimą, amžinus ieškojimus, apie skausmą ir kančias ir, tiksliau, apie nemeilę. Žmogų galima savo jausmais ir meile sunaikinti - teigia rašytoja savo knygoje.

Kūrinyje atskleisti nepaprastai ryškūs trijų moterų charakteriai bei likimai.Visi jie vienaip ar kitaip susiję su genialiu mokslininku Lazariu Lind. Kiekviena moteris stebino mane požiūriu į gyvenimą, charakterio tvirtumu, valia, atsidavimu.

Šiek tiek mistiška pabaiga ypač sužavėjo... Buvo gaila užversti paskutinį knygos puslapį.

Atrodo, nieko nauja neatradau: sunku būti laimingu, tačiau puikus stilius, paprastumas ir kartu nepaprastumas skatina paimti į rankas ir naują M. Stepnovos romaną  „Italų pamokos“

Gero skaitymo...

                                                                                                                                                                                        Regina

 


****************** ************** ********************** ****************** ************** ************

Anthony Doerris parašė labai jaudinančią, bet tikrovišką Antrojo pasaulinio karo metų istoriją. 2015 m. knyga „Neregimoji šviesa“ buvo apdovanota Pulitzerio premija.

Knygoje subtiliai rašoma apie vaikus, jų pomėgius ir svajones karo metu. Baigiantis karui, Prancūzijoje susikerta jaunos, aklos prancūzaites Mari Loros ir vokiečių jaunuolio Vernerio, tarnaujančio naciams, keliai. Knygos veikėjai bet kokiomis aplinkybėmis stengiasi daryti vien tik gera vienas kitam. Įspūdinga istorijos pabaiga atskleidžia, jog įmanoma atrasti šviesą ten, kur jos mažiausiai tikiesi. Knyga skaitosi lengvai, pasižymi unikaliu rašymo stiliumi. Džiaugiuosi ją turėdamas ir skaitydamas.

Man patiko.

                                                                                                                                             Valdemaras
  



****************** ************** ********************** ****************** ************** ************