Sugrįžkim tėviškėn savon...


Andrioniškis – mažas miestelis,
Vingiuos Šventosios priglaustas...
Jį žino ir mažas , ir senas,
Nors ir vidurnakty būtų paklaustas...
Geri šičia žmonės gyvena...
Ramiau, vargu, kur tu rasi :
Pašonėj Šventoji teškena,
Už kalno suūkia Siaurasis...

Šiais posmais po šv. Mišių Andrioniškio šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvo pasveikinti andrioniškiečiai ir garbūs svečiai... Rugpjūčio 6- oji – tikrai neeilinė diena miestelio gyvenime. Šią dieną vyko V – asis kraštiečių suvažiavimas „Sugrįžkim tėviškėn savon...“ Jo metu , ne tik, kad susitiko giminės, artimieji – čia buvo paskelbtas antrasis miestelio Garbės pilietis. Pirmuoju buvo andrioniškiečių mylimas ir gerbiamas R. Budreika. Šiemet juo tapo garsios statybinės organizacijos „Nalšia“ vadovas, andrioniškietis , mecenatas , atsiminimų knygos „... Užaugom Lietuvoj“ autorius Vladas Algirdas Šemeta. 1939 m. rugsėjo 8 d., šalia Andrioniškio, gražiame Plikiškių kaime, Šimonių girios pašonėje, sumanių ir tvarkingų ūkininkų Stanislovo Šemetos ir Rozalijos Zlatkutės- Šemetienės šeimoje gimė šeštas vaikas- pagrandukas Vladas Algirdas Šemeta.

Tėvams vengiant tremties, nuo XX a. vidurio Vladas Algirdas augo Krepšiagalio palivarke, kur prisiglaudė savo ūkį palikusi šeima, o mokėsi Andrioniškio septynmetėje mokykloje, vėliau- Vilniaus statybos technikume, įgijo techniko statybininko specialybę. Po privalomosios karinės tarnybos sovietinėje kariuomenėj, V. A. Šemeta keletą metų gyeno Vilniuje ir buvo Vilniaus 6-osios statybos valdybos meistras, o paskui- darbų vykdytojas. Jis organizavo visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų statybą Vilniaus mieste, Maišiagalos apylinkėse, Šalčininkuose.

Būdamas keturiasdešimtmetis, neakivaizdžiai baigęs Vilniaus inžinierinį statybos institutą, įgijo inžinieriaus statybininko išsilavinimą, sako, kad nebeužteko statybininko diplomo.

1989 m, Vladui Algirdui Šemetai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio statybininko garbės vardas.

Nuo 1992 m. Šemeta- UAB „Nalšia“ prezidentas ir akcijų bendrasavininkis. Jo vadovaujama statybų bendrovė pastatė karinį miestelį Lydoje (Baltarusija), Lietuvos tūkstantmečio mokyklą Šalčininkuose, bei dar kelias mokyklas Vilnijos krašto miesteliuose.

2008 m. jis įsigijo apleistą Krikštėnų dvarą su žeme (Ukmergės r.) ir, rekonstravęs dvaro sodybą, ją pritaikė turizmo paslaugoms ir kultūrinei veiklai, dabar yra šios dvaro savininkas ir valdytojas.

Žmona Aldona- mirusi, užuaginti du vaikai: dukra Jūratė- muzikė, etnografė, ir sūnus Algirdas Gediminas- ekonomistas, valstybės tarnautojas. Antroji žmona Genovaitė, taip pat jau iškeliavo į amžinybę.

Pastaruoju metu Vladas Algirdas Šemeta dalyvauja Vilniaus anykštėnų sambūrio veikloje.

Meilė gimtosioms vietoms neišnyko ir gyvenat miestietišką gyvenimą, kilo noras sugrįžti gimtinėn, tačiau lengva nebuvo. Tik per didelius rūpesčius, sumanumą rastas kompromisas: Andrioniškyje pastatoma nauja karvidė , o už tai Šemetai leidžiama įsigyti sodybą- kad ir tvarkingą, bet statinius teko griauti. Įgyta specialybė - statybininko žinios, pravertė statant naująjį namą, kur dabar susiburia visa graži Šemetų giminė.

Ir dabar Algirdas aktyvus andrioniškietis: nuolat remia Andrioniškio bažnyčią, skiria lėšų remontui ir apdailos darbams. Taip pat savo lėšomis prisideda prie miestelio renginių ir švenčių organizavimo. Iniciavo Andrioniškio mokyklos 50-ies metų baigimo sukakties buvusių mokinių ir mokytojų susitikimą. Savo knygoje „Užaugau Lietuvoj...“ išsamiai aprašo Andioniškio ir jo apylinkių žmones. Keletą knygos egzempliorių yra padovanojęs Andrioniškio bibliotekai.

Gimtinėje Algirdas jaučia vietos aurą, sako, kad čia yra tėvų dvasia, tarsi jie žiūrėtų iš aukštybių. Visą gyvenimą Vladą Algirdą supo tik geri, draugiški žmonės. O tai, jo teigimu, yra pati didžiausia vertybė. Šiandien atėjo eilė mums, andrioniškiečiams, Algirdui už viską padėkoti.

Po tikrai nuoširdžių kun. V.Taučkėlos, mero pavaduotojo S.Obelevičiaus sveikinimo žodžių po mūsų šventovės skliautais skambėjo kylančios žvaigždės Laurynos Grikėnaitės balsas, K. Grigaliūno trimitas...O kaip tokia šventė be nuotraukos?....Savaime aišku, be A. Falkausko pastangų renginys nuplauktų...

Po bendros nuotraukos visi buvo pakviesti į bibliotekoje veikiančią Ligitos ir Kazio Morkūnų pynimo darbų parodą. Autoriai labai draugiškai papasakojo apie savo kūrybą. Atsiliepimų knygoje liko ir Garbės piliečio autografas...

Šventė tęsėsi toliau.... Bendruomenės namų salėje visi galėjo prisiminti, o gal ir atrasti save senųjų fotonuotraukų parodoje...Kokia šventė be muzikos ir vaišių.... Aišku, mūsų „Pelyša“(vad. V.Žiukas) tikrai neleido niekam liūdėt... O vakaro „vinis“ - ne pirmą , ir tikrai ne paskutinį kartą, buvo merginos kupiškėnės Vaiva ir Milda...

Antanas Žvikas