Svečiuose pas kupiškėnus: Antano poezija ir N. Elmininkų ansamblio dainos Subačiuje

Jei tavo širdyje daina suskambo,
Mintis graži pražydo eilėmis –
Pažvelki į pavasarinį dangų
Ir su draugais dalinkis tu jomis...
(A. Žvikas)

Tokiomis mintimis vedini ir Subačiaus gimnazijos bei kultūros namų darbuotojų pakviesti, gražų Verbų sekmadienį, pasaulinės poezijos dienos išvakarėse, atvykome savo programa pasidalinti su artimiausiais kaimynais. Nors ją pristatėme jau ne vieną kartą, tačiau tik anykštėnams, o, kaip sakoma , „apetitas atsiranda bevalgant...“ , tad norėjome pasirodyti ir kaimynams kupiškėnams.

Šiek tiek neramu buvo – o kaip gi mus priims kito rajono žiūrovai, ar jie supras mūsų eiles, ar dainos skambės nuotaikinga gaida? Tad ir renginį pradėjome daina, apie tai, jog kartais žodžiai uždūsta, bet tada jie prasiveržia eilėmis. O Antano eilės labai šiltos, jaukios – apie Anykščių krašto grožį, apie meilę ir švelnumą. Pokalbis – diskusija apie tai, kiek jam yra svarbi ir reikalinga poezija, supažindino su Antano asmenybe, jo vidiniu pasauliu ir sielos švelnumu. Bet, ne visada Antano pasaulis yra gražus: jei mato negeroves – pastebėjimai išsiveržia ir griežtesniu tonu. Vis tik, svarbiausia ir gražiausia tai, apie ką jis rašo – gimtasis miestas Anykščiai ir jo gamtos grožis.

Susipažinus su Antano kūryba, renginį tęsėme savotiška bibliotekininkų Antano ir Dianos dvikova: pirmasis eilėraštis – „komandinis darbas“ apie vėją, po to – eilės skirtos Lietuvos istorijai, gimtinei, moteriai, meilei, gyvenimui... Gera buvo stebėti, kaip nuoširdžiai priimamos eilės, kaip klausomasi dainų, ir, kai pamatai klausytojų akyse sužibusią ašarėlę, supranti, kad eiliuota mintis pasiekė širdį.

Baigiant renginį, į žiūrovus kreipėmės klausimu: „Ar Jūs galite kalbėti eilėmis?“. „Taip“ – atsakė „Lėvėns balsų“ literatė Angelė Marija Jonuškienė ir paskaitė porą savų eilėraščių.

Jauki popietė baigėsi nuoširdžiu bendravimu ir džiugesiu, kad žiūrovų tarpe matėme ne tik senjorus, Trečiojo Amžiaus universiteto studentus, bet ir jaunimą – gimnazistus, tikrai, iš akių matyti, kad ne mokytojos Vitos suvarytus...

Labai ačiū subatėnams už šiltą priėmimą, už užsimezgusią draugystę ir tikime, kad tai pirmas, bet ne paskutinis susitikimas. Bendravimas nepraėjo be pokalbio apie kultūros darbuotojų gyvenimą, tad, mokytojos Vitos, bibliotekininkės Audronės ir kultūros namų direktorės Ingos lydimi aplankėme visas patalpas: biblioteką, kultūros namų salę... Su baltu pavydu apžiūrėjome šiltus ir jaukius knygų namus, didžiąją kultūros centro sceną (net išdrįsome dainą sudainuoti ) ir pažadėjome ne tik sugrįžti, bet ir sulaukėme subatėnų pažado mus aplankyti.

Nesinorėjo skubėti namo, tad, nors Antano eiles girdėjome jau ne vieną kartą, bet panorome išgirsti kaip jos skamba bibliotekoje. Kelias iš Subačiaus – per Andrioniškį, todėl užsukome pažiūrėti kaip gi gyvena mūsų draugas. O bibliotekoje jauku: čia eksponuojami nuostabūs tautodailininko Albino Šileikos darbai – prieverpstės. Ir eilės šį kartą skambėjo dar kitaip, tarsi sugerdamos medžio darbų ir gerų rankų šilumą...

O dabar ir Jums visiems užduodame klausimą: „Gal ir Jūs galite prabilti eilėmis?“. Laukiame atsakymo :)


N. Elmininkų bendruomenės kolektyvas